Jau nenoriu, kad snigt ant manęs.
Nesvarbu, kad gražu.
Aš jau apsnigtas.
O iš sniego dar vis
Po truputį Dzūkiją tveriu —
Jau nemoka išskristi iš jos
Į lizdus parplasnoję gandrai,
Vieversiai nepalieka dangaus.
Žydi gėlės darželiais pasėtos iš saujos mamos,
Užmirštoji svirtis
Prie šulinio vėl sugirgždėjo...
Iš žiemužės
Po gniūžtę Dzūkiją tveriu
Ir sapnais pakeliauju po šiltą peizažą.
Mano sniegas gilus,
Į atodūsius upes suplaukę
Nardo kaip raibos antelės.
Tie, kas buvom kadaise, kas dingstam,
Susirinkom pabūti kartu...
Lai sniegti, Tu tik nebijok.
Balti žiedai papuošia sodžių.
Savo baltuma gandrus apgobk,
kur nesibodi tveriamos Dzūkijos grožio.
Vieversius baltam delne laikyk,
pakėlęs juos virš žemės atriektos.
Net rintinį baltai dažyt
panūdo gėlės iš motulės drobių.
Tveri Dzūkiją lapais ir žiedais,
gniūžtėm ir lietaus lašais.
Upių šalikais ir paukščio plunksna.
Tveri Dzūkiją? Ji tave sutvers
baltais saulėtekiais, kur neprailgsta.
Nesuprantu, Žiliau, kaip ir tu manęs.
Na, iš tikrųjų, kodėl turėčiau rašyti, kaip patari
Mamos užmirštoji svirtis?
Jau ji labiau užmiršta mano, tavo ir jaunesnių už mus, negu a.a. mamos. O ilgi sakiniai ne tingiam skaitymui, kaip suprantu — irgi ne kliuvinys.
Ir dar. Regis į kritiko titulą taikaisi.
Tai gerai. Tavo kandidatūrai nuoširdžiai pritarčiau argumentuodamas, kad yra blogesnių.
Būk drūtas!
Jau nenoriu, kad snigt ant manęs.Keistai skamba tas snigt. Žydi gėlės darželiais pasėtos iš saujos mamos,Šis sakinys man pasirodė per ilgas, pagal visą eilėraščio formą. Žodis mamos, aišku Jums svarbus, bet ...rašyčiau gal taip: Žydi gėlės darželiais iš saujos pasėta Mamos užmirštoji svirtis Prie šulinio vėl sugirgždėjo... Sakau, gal, bet nereiškia kad brunku, o eilėraštis - dvasingas, tai - puiku