Vakaro vaza

Miške, laike,
lauke -
laukinės rožės žydi.
Rožės - duria, badosi
ir tirštos -
prisiminimų miglos
tarsi bitės gelia...

Einu
pas tave kaip šuo -
įsikandęs -
naminę gėlę,
ir nukniaukęs
mamos vazą
ir ją, rožę - merkiu
į skirtą sudužti -
vakaro vazą.

O sugrįžęs -
pamiršiu - savo vazą,
o mama,
prisimins vazą -
užvirs kavos, ar arbatos -
duos duonos, medaus
ir sakys, sūneli,
jeigu, vaza sudužo -
į miestą, sūneli -
atgal, atgal...

O mama,
kai pamirš savo vazą
ir išeis į savo
įšsvajotą dangų,
išeis viena
ir naktis, paskui ją -
nuseks kaip katė
į kapus viena...

Palengva praauš
ir pro medžius
prasišvies
ir išnirs - mamos salos
ir pro miglų skraistes -
nubus - visa Lietuva.

O aš, stovėsiu, lauksiu,
mirksiu lietuje,
o mamos ežeras
lyg šlakas pieno
ir visa Lietuva
lyg mergaitė - tylės
prisisėmus į burną vandens,
o mama, prisės
ant netašyto akmens,
prisimins -
mano vogtą vazą
ir lauks rudens.