Genai

Nesekiok, nusibodėli angele,
Aš tik Kainas, tetrokštąa bausmės,
O turiu tiktai vakarą baimėje,
Kad ir vėl nieks manęs nenudės,
Neprakeiks mirtimi ir tik dulkėse
Tarp kitų dulkinų patalpins,
Ir klajosiu nuo ryto liturgijos
Iki pat vakarinės žvaigždės,
O iš paskos keliausi tu, angele,
Ir neleisi pabaigti kančias.
Man reikėjo užmušti ne Abelį,
O pradėti nuo pačio savęs.
Nuo pavydo, svajonių ir vaismedžio,
Nuo pirminės tėvų nuodėmės –
Nuo vidinio maištaujančio kliedėsio
Nuo maniškės kilimo esmės.