Pašnabždėsiu aš tau,
Kad galėtum mąstyti
Ir pajaustum kaip gera
Net ir atrastą — rasti,
Pasiimt ir rankas piemenėlio švilpynę
Ir pagroti tarytum fleita...
Patikėk, ir eilėraštį skaitant
Reikia talento didžio,
Kad galėtum girdėti kas kartą kitaip...
Gal todėl nepavargsta pagroti Čaikovskis
Ir Čiurlionis iš Jūros nemoka pareit...
Pašnabždėsiu aš tau:
Ką randi – pirmą kartą randi Ir nereikia manyt, kad kartojies.
Piemenėlio dūdelę pūčiu,
O manau,
Kad fleita virtuoziškai groju...
"Piemenėlio dūdelę pūčiu,
O manau,
Kad fleita virtuoziškai groju..."
Super, Pranai. Či vieta ypatingai kabina savo šiltumu, nepasipūtimu ir paprastu žmogiškumu. Jau nekalbu apie minties gilumą. Pliekiu penkis, o jei būtų galima tai ir i0 parašyčiau.
Patikėk, ir eilėraštį skaitant
Reikia talento didžio,
Kad galėtum girdėti kas kartą kitaip...
Gal todėl nepavargsta pagroti Čaikovskis
Ir Čiurlionis iš Jūros nemoka parei
Nuostabus tekstas, viskas savo vietoje,
nieko nekeisčiau,5.
Tikrai taip, interpretacija ir suvokimas priklauso nuo patirties ir vidinės būsenos, ši, savo ruožtu, nuo susiklosčiusių aplinkybių - į tą pačią laiko upe du kartus neįbristi...
Patikėk, ir eilėraštį skaitant
Reikia talento didžiojo,
Kad galėtum girdėti kas kartą kitaip...
Gal todėl nepavargsta groti Čaikovskis
Ir Čiurlionis iš Jūros nemoka pareit.
..
Piemenėlio dūdelę pūčiu,
O manau,
Kad fleita virtuoziškai groju...
5
Mes, Pranai
ir be didžių - dėdžių kritikų, galim
vienas kitu lyg prieš veidrodį
pasigrožėti.