tu jauti

Mes užmerkiam akis prieš save
ir tu mums groji
vasaros lietų, kai liečiu
išbalusius tavo pirštus-
šnibždu, kad kiti negirdėtų.

Užmirštu tau kalbėti ir
girdi vien tik alsuojančią
tylą- miegoti gali-
juk žinai kodėl vakaras
į rytą sudyla...

Neužmirštamais mūsų
tylumais lašai stiklą
išglosto- kelkis,
mielasis, jauti, kaip rudenio
vėjas tavo snaudulį uosto?..