Žalias ir purtosi? Kas? Sakote, kareivis diskotekoje?
Šiandien tai jau praeito dešimtmečio mįslė/anekdotas su pakitusiu atsakymu, kurį geriausiai žino viešojo transporto gerbėjai, mylėtojai, keleiviai. Ar iš miegų prikelti ,ar iš vonios ištraukti, jie vienodai gerai žinotų atsakymą-tai troleibusas! Taip, tiesa, jis ne visada žalias, bet užpurto geriau nei amerikietiškieji kalneliai. Ir veža jis  pačiais įvairiausiais maršrutais, ir stoja pačius keisčiausius vardus turinčiose stotelėse. Apmaudu, bet skrupulingumu pasižyminčios damutės tik išdidžiai purkšteltų- “Viešasis transportas skirtas tik prasčiokams, juo nehigieniška važinėti ir apskritai tegul nusiperka kiekvienas po nuosavą automobilį ir negadina nuostabaus kelių peizažo iš konteksto išsiskiriančiais ūsuotais milžinais!”
    Bet kokios tos ponios neteisingos gyvenimo filosofų atžvilgiu! Turbūt ne tik joms, bet ir apskritai daugeliui sunku įsivaizduoti, kad didieji genijai kasdien trina troleibusų sėdynes, glosto aprasojusius langus, stebi jus, mielieji. Gręžiančiu žvilgsniu ūkanotus veidus skaito. Nereikia tokiems žmonėms nei „15 MINUČIŲ“, nei valandos, kad galėtų apmąstyti reikiamoje stotelėje nespėjusio išlipti vaikino vidinę tragediją, nereikia ypatingų kalbos žinių, kad išgirdę itališkai plepančias merginas nesugebėtų panirti į saulėtosios tiramisu šalies rojų. Visas žemiškasis rojus randasi tarp kelių dešimčių nepažįstamųjų į darbą, universitetą ar nežinią važiuojančių.
Ir kol vieni traukiasi nuo alkoholiu dvokiančio senuko , būtinai atsiras toks, kuris užsimetęs abejingumo kaukę stebės tuos suraukusius nosį, tą nelaimingąjį ir save- be vietos ,prie geltonų vamzdžių prisiglaudusį. Tada ir gimsta mintys, filosofija žmogaus. Ir galvoja apie savo likimą-gal kada ir jis įlips girtas ir nelaimingas ,nebeturintis nė vieno apkabinti galinčio žmogaus. Gal paties išmintingojo po dešimtmečių gedės visa sugeriančios troleibusų sienos. Ir tada tą apsimestinai abejingą veidą nušviečia vietinės reikšmės apreiškimas- mąstytojas rado savo mąstymo prasmę!
    Tai,žinoma, niekai, palyginus su kasdien įkyriai ignoruojamomis troleibuso sėdynėmis.. Kol visos būna užimtos, kiekvienam priverstam stovėti, norisi pakeisti padėtį. Bet kai tik kas atlaisviną , ji, ne kartą teko pastebėti, lieka nepaliesta. Iš čia ir kyla kitas troleibusinis klausimas- „Kodėl, kai gali gauti, jau nebenori?“. Ir kitame troleibuso gale esantys išrinktieji visuomet atrodo daug patrauklesni nei tie, esantys šalia mūsų. Čia jau intelektualioji prancūzų rašytoja Amelie Nothomb pasakytų- norėti- tolygu būti išalkusiam.  Tik kad troleibusų filosofai ne maisto nori. Jiems gyvenimo trūksta. Priešingu atveju, nerastų laiko knaisiotis svetimųjų gyvenimuose..
    Bet kas tik nesikapsto po svetimus baltinius. Populiaru užmiršti savo buvimą ir tyrinėti kitų nuokryčius. Lygiai taip pat išlipti kitoje stotelėje, nei reikėjo. Tik tam, kad iki galo būtų pažiūrėtas spektaklis tarp jaunuolių, besiaiškinančių santykius. Visai natūralu pamiršti save, kad taptum troleibusu važinėjančiu filosofu. Taip žmogiška.