***

Ir vėl neberandu aš savo skonio
mėlynai pakibusio virš miesto tiltų
byrančio į upę ir betoną
išsipylusio ir paskandinto
ir vėl paklydimus apžioju-
it styga tarp tavo pirštų aš
kaimynai girdi kaip tu groji
kaip gašliai virpini natas ir
rytas nuo palangės stebi
kiek išgėrėme savęs per naktį,
kiek užkandome tiesa
neužpūski žvakių – juk žinai
mano kūno klaidos
tau- šviesa...