Kiek beliko

Kiek beliko man, kad užaugčiau
sakei nedaug bet laikas sirupu
tyžta ant pusryčių stalo
prieš veidrodį abu mes
pasenę ko niekad nebus
laikrodis stoja dažniau nei
pabusti galėtum
pažiūrėti į miegančius
nepaslėpsi savęs nuo
stebėjimo dar stalčiai
pilni jaunystės plakatai
mirusios roko žvaigždės
jo glėbys šilčiausias tavo
svajonėse dabar vis dar
sapnuoji su baime
nepabusti.