14.
Vėliausiai keltis,
ankščiausiai
gultis galiu.
Dar nepriėjęs namų -
suklumpu -
suaugsiu
pučia vėjai
o aš, neramus -
eiti galiu
ir basas nubristi -
purvinu keliu.
- Va, akmenys
va, kelio duobės
va, molis, žvyras
va, tavo vyras -
įrėžęs nagu randą,
tas kibirksčiuojančiom
akim, degančiom
ausim - vampyras -
surijęs mūsų
kačiukus,
tas vyras,
tas tavo katinas -
bailys.
- Va, tavo nuotrauka
pati gražiausia...
tegu prasiveria,
atsiveria albumai -
prieš akis
išdygo ir auga
nuskeltas
tavo namo šonas.
Iš kiemo pusės -
bėga žąsys, antys,
o šalia daržo,
šalia kiemo,
sustojęs,
tavo brolis Jonas.
Šviečia - naujas svirnas,
jauki gryčia.
Užaugo jo šeima.
Išsiskirstė giminės,
o už langų -
kiek pumpurų, žiedų
nors į akį durk -
tamsu.
O atvėrus širdis
tarsi vartus -
pro duris, langus -
matosi pasaulis
platus. Kalakutai, vištos,
žąsinai didieji, povai
ir motinos žodžiai.
- Tėve, kaip obuolys -
supuvai...
Pradėkim
iš pradžių -
vidurdienis, pilnatis -
tarp šešėlių juodų -
sumigo darbai,
užsnūdo paukščiai -
klevuose, ąžuoluose.
Mėnulis apvalėja,
saulė tirpsta - vėlu -
murkia - katė Zylė
su kačiukais -
po stalu.