Pamokslas Dievui

Šį kartą kreipiuosi į Tave, Viešpatie, norėdamas, kad Tu išklausytum mano pamokslą Tau. Daugybę kartų buvau raginamas klausyti Tavo tiesų ir Tavo pamokymų. Bent kartą išgirsk ir mano pamąstymus, gal jie Tau bus naudingi ir nesidėsi absoliučiai teisus ir neklystantis.
Per II-ą Pasaulinį karą kiek žuvo žmonių, tu tikriausiai gerai žinai, o man reikia atsiversti Google ir panaršyti, kol žinosiu tikslų atsakymą. Gerai, taip ir padarykim, Tu truputį teikis palaukti.



Ilgai netrukau, negalėsi man priekaištauti dėl laiko gaišinimo: daugiau nei 70 milijonų žmonių, daugiausia civiliai. Tai yra tie žmonės, kurie nesvajojo apie karą, dauguma kurių greičiausiai meldėsi ir prašė Tavęs ramybės ir santarvės savo namams. Ir ką? Tu suteikei jiems tą ramybę? Nebent amžiną.
Aš pasirinkau Tau pavyzdžiu patį didžiausią ir baisiausią naujausios istorijos košmarą. O kiek mažesnių tragedijų vyksta ir vyko kasdien. Nesuskaičiuojami okeanai žmonių, Tavo tobuliausių kūrinių, aukojami ant nežinia kokio Tavo besotystės aukuro.
Ką pasakysi? Vardan ko visa tai? Gal jie kažkuo Tau nusikalto? Savo darbais, mintimis, žodžiais? Net ir kūdikiai, kurie nei galvot, nei tuo labiau kalbėt dar negalėjo? Kas Tu per sutvėrimas, žmogėdra, savo vaikų ryjikas?
Nusivyliau Tavim, Tu mane apmovei.
Todėl klausyk dabar, ką Tau pasakys Žmogus.
Nežudyk.
Mylėk artimą savo.
Būk gailestingas.
Nusileisk iš aukštybių.
Tapk paprastu žmogumi.
Nesidėk aukštesnis už mus.

Ir mes kada nors Tau atleisim.