Tu iš kosmoso atklydai su žemėlapiu prie kaklo,
Mažos pėdos surakintos debesuotais vystyklais.
Aš lėtai tiesiu tau ranką, – vieno judesio pakaktų,
Išsklaidyti žvilgsnio saules, kuriomis apkabinai…
Miniatiūrinis orfėjas kužda medų man į ausį,
Balso lyromis atėjęs. Jo klausausi ir jaučiu:
Skruostais pūkas ritinėjas, į sietynus, į ilgiausius
Jis kometomis išauga ir tada išnyri tu –
Jau šioj žemėj apsipratęs debesų pasiuntinukas.
Vien ramybės, nustebimų do-re-mijos apsupty
Žemė sukas, aš sukuosi... It skafandras tavo pūkas
Užliūliuoja, aš blaškausi: pasiliki, jei gali...
Atridenčiau pienės pūką tau į delnus, bet pagalvei
Tu kamanę pasidėjai vėjo gūsyje minkštai
ir vartais nerūpestingai... Mano baimės jau bespalvės...
Mano, mano... Ką čia – mano... Aš – jau tavo, ar matai...
iš tikrųjų, ritmika ta pati, pabandžiau dainuoti ir visai gerai gavosi. o šiaip šis eil skirtas kūdikiui, pusės metų pūkuotam, dar nerealiai kosminiam kūdikiui, kuris sužavėjo, užvaldė ir pavergė.
Atklydai, bučiuoji kaklą - debesuotais vystyklais.
ištiesiu lėtai tau ranką, – vieno judesio pakaktų,
išsklaidyti melo saules, kuriomis apkabinai…
Miniatiūrinis orfėjas pila medų man į ausį,
Balsingiausios lyros sėjas. Jo klausausi ir jaučiu:
Skruostais pūkas ritinėjas, į sietynus, į ilgiausius
uodegom kometų auga ir tada išnyri tu –
Jau šioj žemėj apsipratęs debesų pasiuntinukas.
Vien ramybės, nustebimų do-re-mijos apsupty
Žemė sukas, aš sukuosi... It skafandras tavo pūkas
Užliūliuoja, aš blaškausi: pasiliki, jei gali...
Atridenčiau atviruką tau į delnus, bet pagalvei
Tu samanę pasidėjai vėjo gūsyje minkštai ir vartais nerūpestingai...
Mano baimės jau bespalvės... Slibinas esi begalvis. Nieko tu nesupratai.
Yra nemažai žodžių, ant kurių tas eilėraštis galėtų paslysti ir išsilaužti koją. "žvilgsnio saule, kuriomis apkabinai ...", lyra, skruostas, pienės pūkas - visų šitų žodžių dažnis lietuviškoje poezijoje yra pavojingai aukštas. Net poezijoje neišprususiam žmogui ( kaip man ) lengva prigalvoti pavyzdžių : Lyg ta pienė pasipūtęs žaidžia pievoje vaikutis; paimsim arklą, knygą, lyrą; ko ašarėle, ko tu per skruostą ir t.t.
Galėtų paslysti, bet nepaslysta. Eilėraštis laisvas, nepanašu, kad jis taikosi prie kažko ar mėgdžioja kažkokią tradiciją, tiesiog kalba taip, kaip jam patinka. Tada negali kabinėtis prie žodžių. O bendras jausmas - lengvas ir šiltas. Gražu.
Kažkaip nevarniškai šįsyk. Taip per paprastai, kaip tamstai.
Bet labai moteriškai į tą kosmosą pakilot, visiškai jam beatodairiškai atsidavus...
Ak, tos moterys.