Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Svoloč Svoloč

Teatro užgrobimas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Veikėjai: bus paskelbti eigoje.


Scenoje tarnybinis įėjimas su vestibiuliu. Per vidurį puslankiu įrengtas budėtojo barjeras. Dešinėj barjero durys į lauką. Kairėj – durys į budėtojo kambariuką. Scenos kairėje ir dešinėje yra arkos, jungiančios vestibiulį su teatro patalpomis. Šalia vienos arkų didelis laikrodis su kurantais.

Skamba telefonas. Jis padėtas ant budėtojo barjero. Iš budėtojo kambariuko išbėga Budinčioji.

Budinčioji. Teatras klauso – Ne, dar neatėjo. O ką perduoti gal reikia? – Apie dešimtą, pusę vienuolikos repeticija – Taip, prašom.

Kambarėlyje švilpia arbatinukas. Budinčioji puola prie jo. Vėl suskamba telefonas. Budinčioji grįžta. Arbatinukas švilpia vis garsiau.

Budinčioji (pakeltu balsu). Teatras klauso – Ką? – Nelabai girdžiu, kalbėkite garsiau – Ne, čia teatras. Kodėl jūs pagalvojot, kad geležinkelio stotis? – Oi ne, ką jūs, tiesiog repetuojama švilpimo scena – Labas (tuo metu įeina kažkuris teatro darbuotojas, pasirašo žurnale ir budinčioji paduoda jam raktus), atsiprašau  – Ne, čia ne jums (pradeda skambinti laikrodžio kurantai) – Ne, tai ne Katedros varpai – Kiek valandų? Nežinau, nes iš tikrųjų šis laikrodis stovi ne dėl laiko, dėl grožio – Atsiprašau, čia teatras, čia viskas kitaip – Šiandien?  Premjera: Hamletas – Taip, būtent: būti ar nebūti – Nu ką jūs, bilietų žinoma nėra, pabandykite kitą mėnesį – Traukinių tvarkaraščio? Tikrai nežinau, čia ne stotis. O tiesą sakant, kur jūs skambinote? – Viskas aišku, jūs iki galo nesusukote devyneto, nes poliklinikos numeris baigiasi devynetu, o teatro galas aštuoni, mus dažnai supainioja – Bet jeigu jums reikia daktaro, tai per ilgai kalbate pro šalį, jau galėjote ir numirti – Ne, aišku, aš jūsų nemokinu, geros dienos. (Vėl kažkas įėjo ir pasirašinėja žurnale.) Sveiki, kažkas supainiojo numerį. Jums kelintą paduoti?
Kažkas. 312.
Budinčioji. Prašau.
Kažkas. Jūsų arbatinukas švilpia (ir nueina).
Budinčioji. Ach tikrai, kažkokia įtempta diena (išskuba).

Įeina aktorė Gražina.

Gražina. Aūūū. Labas rytas.
Budinčioji. Labas rytas, Gražinute. Oi, kaip puikiai atrodot. Šiandien labai anksti. Kažkas jums skambino neseniai, bet maniau, kad būsite vėliau.

Skamba telefonas.

Budinčioji. Alio. Ne, pabandykit dar kartą. Tokiu metu daug skambučių į polikliniką. Mus nuolat painioja.
Gražina. Nieko tokio, tai greičiausiai iš televizijos. Laiškų man nebuvo?
Budinčioji. Dar pašto neatnešė (skambutis). Nepoliklinika klauso – Juk sakiau, čia ne poliklinika – Gerai, jei taip norite, užregistruosiu antrai valandai. Viso. (Gražinai) Kitaip nuo jų neatsikabinsi. Gal jums kavos padaryti, kaip tik arbatinukas užvirė.
Gražina. Oi ne, kava sendina odą. Nors aš ir nesu sena, bet prisižiūrėti visada reikia.
Budinčioji. Na jūs visada tokia ...
Gražina. Dar tik pernai vaidinau Džiuljetą, o dabar jau esu Hamleto motina. Aišku, truputį atrodau per jauna į motinas, bet esmė juk viduje.
Budinčioji. Tikrai. O Džiuljetą jūs dvidešimt metų vaidinote su vis ta pačia jaunatviška energija.
Gražina. Ir toliau galėjau vaidinti, bet... ką čia. Ai, padaryk ir man pusę puodelio. Nuo tiek tikrai nieko neatsitiks. (Skamba kurantai) O dieve, jis gi nesąmones rodo.
Budinčioji. Režisieriau, ir jums (kaip tik tuo metu jis pasirodo iš vidinių teatro patalpų)?
Režisierius. O bufetas dar nedirba? Tada padaryk du puodelius, jei nesunku. Labas, Gražinute.
Gražina. Du puodelius? (Skamba telefonas) Registratūra klauso – Talonėlių nėra, bet eikite tiesiai, priims – Viso gero.
Režisierius. Turiu svečią. Bet jau tuoj būsiu laisvas (kažką įrašo skelbimų lentoje).

Iš lauko įeina grupė aktorių. Didelis šurmulys. Visi sveikinasi su režisieriumi, Gražina. Dalis nueina į teatro vidų.

Antanas. Režisierius jau čia, tai gausim, vyrai, pylos.
Ridas. Režisierius ne toks baisus, galima susitarti. (Visi dirbtinai juokiasi.)
Antanas. Režisieriau, nuo kurios scenos repetuosim?
Režisierius. Kapinių scena. Hamleto monologas.
Budinčioji. Štai, Gražinute. Jūsų, režisieriau, du puodukai.
Antanas. Tai aš dar spėsiu į siuvyklą užeiti, man reikia, kad baltinius pataisytų, po skalbimo jie truputį susitraukė, tai...
Režisierius. Tai spėsi. Sargybinių sceną repetuosim paskiausiai, po visų duetų (išeina).
Algirdas. O man kava?
Budinčioji. Daugiau puodukų neturiu, teks palaukti kol bufetas atsidarys.
Algirdas. Tai aš tada geriau apsieisiu.
Antanas. Matai, Algi, nemokamai tik režisieriui. Ir, aišku, Gražinutei. Gerai atrodai, kaip visada mūsų nesenstanti.
Gražina. Antanai, tu netaktiškas. Algi, nori kavos?
Algirdas. Ne, tai ką čia. Ne ne, aš pajuokavau.
Gražina. Kaip nori.
Antanas. Gražinute, aš tik tarp mūsų.

Per tą visą šurmulį nepastebėti į vidų įėjo operatorius ir žurnalistas. Gal įėjo kartu su grupe aktorių ir teatro darbuotojų. Dabar jie jau paruošė filmavimui kamerą, žurnalistas su mikrofonu.

Žurnalistas (operatoriui). Motoras. (į mikrofoną) Štai taip, gerbiami žiūrovai, prasideda eilinė teatro darbo...
Budinčioji. Ei, ei, kas jums leido?
Gražina. O Viešpatie! Niekur nuo jų nepasislėpsi. Aš nepasiruošusi, ką jūs darot. Išjunkit kamerą.
Ridas. Manęs čia nėra (dingsta).
Žurnalistas. Nenustok filmuoti. Laba diena. Štai mano pažymėjimas, mes čia su svarbia misija. Teatro režisierius leido, galite susisiekti su juo.
Budinčioji. O kaip gi. Taip ir padarysiu. Kol kas nustokite filmuoti, ar girdit?
Žurnalistas. Filmuok, filmuok.
Budinčioji (skambina telefonu). Režisieriau,

Scenos dalyje įsišviečia režisieriaus kabinetas. Lovoje Julija. Geria režisieriaus atneštą kavą.

Režisierius. Taip?
Budinčioji. atvyko iš televizijos ir sakosi, kad jūs leidote filmuoti. Ar aš gerai supratau, jūs leidote?
Režisierius. Pamiršau jus informuoti, taip, leidau (padeda ragelį). Taviškis dar neatėjo, jei vėluos, neteks Hamleto.
Julija. Baik jį persekiot, manai jam lengva susitaikyti? Be to, kam tu duosi Hamletą, kas geriau už jį suvaidins?
Režisierius. Būtent todėl ir turiu jį nuolat kurstyti, kitaip vaidmuo išsikvėps. Tau irgi būtų neprošal patekti į televizoriaus ekraną, todėl paskubėk, jie dabar ten rengs reportažą apie premjerą, kalbins aktorius ir panašiai, tik žiūrėk neprikalbėk ko nereikia.
Julija. O ko nereikia?
Režisierius. Asmeniškumų nereikia, jokių asmeniškumų.


Budinčioji (į kamerą). Teatras, kaip sakė, Konstantinas Sergejevičius, prasideda nuo rūbinės...
Žurnalistas. Patikslinkime, gal žiūrovas nežino: Konstantinas Sergejevičius – tai  Stanislavskis.
Budinčioji. Būtent. Taigi, čia aktoriai palieka savo kasdienius rūpesčius, savo asmeninį gyvenimą ir eina į sceną persikūniję į personažų vidinį pasaulį.
Žurnalistas. Jūs tik ką labai puikiai išsireiškėt ir, galima sakyti, įvedėte žiūrovus į mįslingą ir nepaprastą teatro gyvenimą. Dėkoju. O dabar aš norėčiau pakalbinti...
Budinčioji. Atsiprašau, o kada bus galima pamatyti laidą? Matot, aš noriu paskambinti savo seseriai, taip pat klasės draugei, kuri dabar gyvena prie jūros, Karoliui, jis kažkada  padovanojo man pirmą šuniuką, dabar jau turiu šeštą po jo, be to, turiu informuoti kaimynę iš gretimos laiptinės, ji labai domisi teatro gyvenimu....
Žurnalistas. Tikiuosi šį vakarą, jei spėsime sumontuoti. Filmuojam toliau. O dabar aš norėčiau pakalbinti... šalia mūsų stovi aktorius (ima už rankos kažkurį aktorių, bet tas sumosuoja rankomis ir pabėga iš fojė į teatro vidines patalpas). Gerai,  eikime į sceną.

Tuo metu prasiveria laukujos durys ir į fojė įeina Henrikas Hamleto vaidmens atlikėjas.

Žurnalistas. O, kaip puiku. O štai ir pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Henrikas. Pakalbinkime jį. Sveiki, gerbiamas aktoriau, prašome pasidalinti su žiūrovais mintimis apie jūsų pasiruošimą šio vakaro spektakliui. Kaip esate nusiteikęs, ar kankina nerimas, scenos baimė ir panašūs dalykai?
Henrikas. Kankina panašūs dalykai. Jokio nerimo ar scenos baimės. Nusiteikęs esu toli gražu nedraugiškai, todėl paprašysiu manęs (surinka) NETRUKDYTI.
Žurnalistas (gerokai sutrikęs). Matote, gerbiami žiūrovai, kaip aktoriai ruošiasi, įsigyvena į savo personažus. Juk ir Hamletas, mes žinome, yra labai paveiktas neaiškios savo tėvo mirties ir yra pasiryžęs bet kokiomis priemonėmis atskleisti tėvo žudikus. Paskutinis klausimas, sakykite, gerbiamas aktoriau, kas stimuliavo vaidmens sukūrimą?

Henrikas nieko neatsako, tik parodo nepagarbų žestą.

Žurnalistas. Filmuok, nesustok. Kokios aistros, koks profesionalus požiūris į savo profesiją! Tikiuosi šį vakarą žiūrovai nenusivils atėję į spektaklį, nes jau iš pat ryto mes matome didžiulį susikaupimą, įsigyvenimą į personažų būties peripetijas. Ką ir kalbėti – būti  ar nebūti, štai kur klausimas! O mes vedami šio neprarandančio savo aktualumo klausimo persikelkime ir į kitas teatro erdves ir pažiūrėsime, kuo gyvena šis daugialypis, nenuspėjamas kūrybinis organizmas. Kol kas išjunk. Tu matei, koks jis įsiutęs?
Operatorius. Maniau sudaužys kamerą.

Fojė nepastebėta iš vienos arkos į kitą ketina pereiti Julija, bet Budinčioji ją pamato.

Budinčioji. Labas rytas, ponia Jule, jūsų vyras jau atėjo.

Julija stabteli lyg ketintų ką sakyti, bet paskui lėtai prieina prie skelbimų lentos, ilgai kažką skaito ir tik po to.

Julija. Tikrai? Ak, kaip malonu tai girdėti. Gal yra dar kokių naujienų, gal kur prasidėjo karas ar gripo epidemija?
Budinčioji. Apie tai nieko nežinau, bet atvyko televizija, mane jau filmavo, jeigu paskubėsite, tai ir jūs galite patekti į kadrą. Jie nuėjo į sceną. O gal į grimo kambarius? Tiksliai nežinau. Jūsų vyrą jie taip pat jau nufilmavo.

Julija tyli ir toliau spokso į lentą. Iš lauko įeina paštininkas.

Paštininkas. Labas rytas. Laikraščiai prašau, o čia keletas laiškų ir šaukimas. Pasirašykit.
Budinčioji. Tuoj, kur mano tušinis? (nueina į kambariuką)
Julija. Šaukimas kam?
Paštininkas. Galiu duot savo, reikėjo nesivargint.
Budinčioji (grįžta). Man vis tiek jo reiks. Čia pasirašyti? Aaa. Šaukimas Ridui. Į teismą.
Julija. O laiškai?
Paštininkas. Gal galiu pasinaudoti jūsų tualetu? Nes visur leki, skubi kaip pašėlęs, o niekas nenori įleisti.
Budinčioji. Žinoma, eikit. Gražinutei, Gražinutei, režisieriui, buhalterijai ir Hamletui, Hamletui, Hamletui, net aštuoni laiškai Hamletui, kaip suprantu, čia vien gerbėjos rašo.  Jums nėra laiškų.
Julija. Tuos Hamletui galiu nunešti, juk aš vis tiek jo žmona.
Budinčioji. Taip, žinoma, juk ten vis tiek nebus nieko pernelyg asmeniško.

Įeina Gražina.

Gražina. Pamačiau paštininką... oi, labas, Julija, kaip prastai atrodai, neišsimiegojai? ((Julija dingsta nieko neatsakiusi) Kas jai? Ar man yra laiškų?
Budinčioji. Du (paduoda).
Gražina. Man jos taip gaila. Iš televizijos ir kino studijos. Kaip man tai atsibodo. O dar šitie kad pristojo, atrodo jau nėra ką filmuoti.

Įeina Autorius. Rankoje revolveris.

Autorius. Rankas aukštyn! Tai yra nejudėt! Tai yra viskas kartu – ir nejudėt, ir rankos aukštyn!
Gražina. Kaip tai suprast – ir nejudėt, ir rankos aukštyn? Mums repeticija, jūs juokus mėgstat, ar kvanktelėjot?

Skamba telefonas.

Budinčioji. Taip, poliklinika, bet dabar negaliu kalbėti, mus užpuolė. Paskambinkit vėliau. (Autoriui) Atsiprašau, jūs tikriausiai ėjot į banką, tai jis už poros namų. Mes niekam nepranešim.
Gražina. Tikrai, juk čia teatras, kokie čia gali būti pinigai. Ir kokie žiopli dabar plėšikai, stebėtis tenka.

Tuo metu paskubomis grįžta žurnalistas su operatoriumi. Taip pat renkasi ir kiti aktoriai.

Žurnalistas. Nenustok filmuoti, kad ir kas būtų. O dabar, gerbiami žiūrovai, mes patekome į nesurežisuotą apiplėšimą.
Autorius. Jūs mane blogai supratot...
Operatorius. O jeigu jis šaus?
Kažkas. Kas čia vyksta?
Budinčioji. Ridai, tau šaukimas į teismą.
Ridas. Vėl?
Kažkas kitas. Reikia skambint į policiją.
Autorius. Stop! Nejudėt, rankas aukštyn! Nieko nereikia, jokios policijos, jokio teismo. Nesuprantu, kas čia darosi? Kas per saviveikla?
Gražina.   Nė jokia čia ne saviveikla, čia profesionalus teatras. Malonėkit pasiaiškinti ko jums reikia.
Autorius. Aš tik norėjau, kad pakeltumėt rankas, nejudėtumėt ir niekam neskambintumėt. Viskas. Sutikite, tai tikrai nėra labai daug.
Algirdas. Bet pinigų mes neturime, dar algų nemokėjo. Ateikit poryt.
Autorius. Jokių poryt. Ir elkitės, na žinot kaip – išsigandę, pasimetę. Niekada neteko tokių vaidinti?
Gražina. Jums aiškiai pasakė – pinigų čia negausit.
Žurnalistas. Mes esame pačiame įvykių sūkuryje ir dar nežinome į kurią pusę viskas pakryps. Nusikaltėlis gerai ginkluotas.
Autorius. Kas leido filmuoti?
Žurnalistas. O dabar turiu pabendrauti su užpuoliku, stebėkite viską gyvai. (Autoriui) Plačiąja prasme – tai žurnalisto pareiga arba pašaukimas, o siaurąja – teatro režisierius. Bet jeigu jūs nepageidaujate, kad jūsų veidas patektų į viešumą, galima bus uždėti ant jūsų veido užsklandą.
Autorius. Gerai, tiek to. (Kreipiasi į Gražiną) Aš atėjau ne pinigų. Aš dramaturgas. Prašau sujungti mane su režisieriumi.
Gražina. Jis tuoj bus, netrukus prasidės repeticija. Bet kodėl jūs ateinate pas režisierių su ginklu? Tai labai modernu.
Autorius. Užrakinkit duris, niekas neturi išeiti.
Ridas. Tai tu ketini jį nušauti? Galima apžiūrėti tavo patranką?
Autorius.   Stot! Rankas aukštyn, nejudėt! Su jumis neįmanoma dirbti.
Budinčioji (rakindama duris). Tai labai panašu į įkaitų užgrobimą.
Autorius. Taip, tai užgrobimas, tik ne įkaitų, o viso teatro. Aišku? Viso. Jūs juk žinote kaip turite elgtis tokioje situacijoje: žmogus su ginklu pasako, ką reikia daryti, ir visi vykdo nurodymus ir jokio balagano, jokios improvizacijos.
Kažkas. Čia ne bankas, o teatras, todėl be improvizacijų čia neapsieisi.
Žurnalistas. Po ilgų ir varginančių derybų pavyko gauti užpuolikų vadeivos leidimą filmuoti ir mes tęsiame reportažą iš mūsų miesto dramos teatro, kuriame įkaitų drama sparčiai  rutuliojasi link kulminacijos. 
Antanas. Tai gal paaiškinkit, ką visa tai reiškia? Kiek mums taip stovėti?
Autorius. Gerai, aiškinu, eikit į sceną, mes tuoj pradėsim repetuoti mano pjesę, kurią šį vakarą ir suvaidinsim.
Ridas. Tai Hamleto nebus?
Autorius. Ne.
Algirdas. Bet mes neišmoksim teksto.
Autorius. Jūsų vaidmuo bus be žodžių.
Algirdas. Protestuoju. Kodėl?
Autorius. Eikit visi į sceną. (Budinčiajai) Pakvieskit režisierių.
Žurnalistas (operatoriui). Mes liekam.
Autorius. Arba ne, palaukit manęs, eisim kartu.

Toliau veiksmas rodomas iškart trijose vaidybinėse vietose: foje, režisieriaus kambarys ir Hamleto grimo kambarys, kuriame Hamletas persirenginėja savo žmonos akivaizdoje. Apšvietimo ir scenografijos išdėstymo dėka reikia sudaryti tokį vaizdą, koks būna apsaugos monitoriuje, kai matomos iškart kelios erdvės.

Budinčioji. Alio, režisieriau.
Hamletas. Aš klausiu...
Režisierius. Taip.
Budinčioji. Jus nori matyti autorius.
Hamletas. Nenuilsdamas klausiu...
Režisierius. Koks autorius?
Budinčioji. Šio vakaro vaidinimo autorius.
Julija. Net jei ir tūkstantį kartų kartosiu, tu vis tiek nepatikėsi.
Režisierius. Jums galvoj negerai?
Budinčioji. Turiu omeny, žinoma, ne Viljaaamą Šekspyrą.
Hamletas. Kaip galima tuo patikėti?
Režisierius. O kas jūsų manymu parašė „Hamletą“?
Budinčioji. Aš žinau, kas parašė „Hamletą“, bet jo šį vakarą mes nerodysime.
Julija. Nebent tu nenori to vaiko.
Režisierius. Aš tuoj ateinu, jūs kalbate labai keistai.
Hamletas. O kas patikės, kad jis mano po viso to, kaip atsirado šis „Hamletas“?
Budinčioji. Režisierius tuoj bus.
Julija. Aš vis tiek jį gimdysiu (išeina).
Autorius. Ką gi, persikelkime visi į sceną. Telefono mums daugiau neprireiks (nukelia ragelį).
Budinčioji. Ir aš? (Autorius linkteli.) Tada aš pasiimsiu virdulį ir kavos. Gal kas norės kavos?

Visi pereina į teatro sceną. Autorius lydi juos, laikydamas atkištą į priekį revolverį.

Autorius. Palauksime. O kodėl jūs taip juokingai apsirengę?
Ridas. Taigi „Hamletas“.
Autorius. Bet argi „Hamletas“ turi būti vaidinamas baleto rūbais?
Gražina. Tokia režisieriaus koncepcija. Man ji gal ir nelabai patinka, esu mačiusi daug geresnių sprendimų, bet, kita vertus, viskas jau išbandyta su šia pjese, tai kodėl negali būti vaidinama ir baleto versija. Gal kada bus vaidinama ir su kosmonautų skafandrais arba nardytojų drabužiais ir po vandeniu.
Antanas. O man šis sprendimas net labai atrodo geras. Juk visi tame Danijos dvare kažką vaidina, kažkuo apsimeta, kažką slepia.
Algirdas. Taip, ir aš ten turiu vaidmenį su žodžiais.
Žurnalistas. Dabar, gerbiami televizijos žiūrovai, mes esame scenoje, kur, nepaisydami pavojaus, aktoriai, prieš atsuktus į juos pistoletų vamzdžius, gina savo požiūrį į meną, menininko vietą gyvenimo kasdienybėje ir išoriniame pasaulyje. Likite su mumis.
Režisierius. Sveiki.
Budinčioji. Režisieriau, štai tas autorius, kur kalbėjau. Kaip matot, jis ne Šekspyras. Ar gersite kavos?
Režisierius. Aš tik ką gėriau.
Algirdas. Aš gersiu.
Režisierius. Kodėl jūs su ginklu, ką visa tai reiškia?
Autorius. O kaip kitaip pas jus patekti? Aš keturis kartus siunčiau savo pjeses ir nė karto nesulaukiau jokio atsakymo.
Paštininkas. Labai atsiprašau, durys užrakintos, negaliu išeiti. Gal galit atrakinti?
Režisierius. O kas čia toks? Kaip jis čia pateko? Kodėl teatre pašaliniai?
Budinčioji. Tai paštininkas. Jis atneša mums laikraščius ir laiškus. Ir jums štai laiškas iš užsienio. Ridui šaukimas į teismą, nežinau, ką jis ten prisidirbo.  Du laiškai Gražinutei...
Režisierius. Sustokit, kodėl jis čia?
Autorius. Atsiprašau, tai jūs sustokit. Kas leido jums perimti vadovavimą? Nematot va šito? Na, atėjo žmogus, atnešė laiškus...
Budinčioji. Po to pasiprašė į tualetą.
Autorius. Matot, pasiprašė į tualetą, tai ką dabar dėl to reikia jį užsipulti ar gal iškviesite jam policiją?
Paštininkas. Aš tik norėčiau eiti, jūs repetuojate, nenoriu jums trukdyti.
Autorius. Tu netrukdai, pasilik, būtinai turi pasilikti. Sėsk čia ir viską stebėk.
Paštininkas. Bet liks nepristatyta korespondencija.
Budinčioji. Ateikit, įpilsiu kavos.
Gražina. Man vėl siūlo filmuotis. Kažkokiuose serialuose. Tai, žinoma, pelninga, bet aš nesiruošiu dėl to palikti teatro, sujaukti viso repertuaro.
Julija. Bet juk visuose spektakliuose yra kas jus pavaduoja.
Gražina. Ką jūs suprantat. Žiūrovas ateina nepažiūrėti kas mane pavaduoja, jie ateina išvysti originalą. Prarasti žiūrovą labai paprasta, bet susigrąžinti... Išmeskit šituos laiškus.
Budinčioji. Bravo, Gražinute, jūs tikra patriotė (paima laiškus ir demonstratyviai suplėšo į skutelius, po to išmeta aukštai į viršų).
Režisierius. Gal grįžkim prie reikalo. Kokie jūsų reikalavimai?
Autorius. Aš atsinešiau pjesę, kurią siunčiau jums prieš pusmetį, bet jūs nesiteikėte jos perskaityti. Arba nesiteikėte man atsakyti.
Režisierius. Kaip ji vadinasi?
Autorius. „Lietuva smėlynuose“.
Režisierius. Taip, pamenu tą pavadinimą, bet tiesą sakant dar neskaičiau, nebuvo laiko. „Hamletas“, tikiuosi suprantat.
Autorius. Taip, kur jau Lietuvai iki Hamleto. Ir apskritai, susidaro toks įspūdis, kad režisieriams šiuolaikiniai autoriai nereikalingi. Jie puikiai išsiverčia su Šekspyru, Čechovu ir gal dar vienu kitu jau mirusiu klasiku.
Režisierius. Bet tai natūralu, dėl to jie ir klasikai, kad mirę. Be to,  „Hamletas“ juk  irgi dėl Lietuvos. Kita vertus, režisieriai turi teisę patys rinktis pjeses.
Autorius. Dėl to aš ir atėjau su ginklu, kad tos teisės jūs neturėtumėt.
Režisierius. Tebūnie, apie ką jūsų pjesė, apie Palangą?
Autorius. Ne.
Kažkas. Kaip gaila, galėtume natūroje suvaidinti, Palangoje. Aš šiemet nebuvau prie jūros.
Algirdas. Aš Šventojoj šiemet buvau, Palangai jau nesukrapštau.
Gražina. Baikit gi, tegul žmogus kalba. O ten yra moteriškų vaidmenų?
Autorius. Taip, taigi ir pavadinime matosi.
Gražina. O kas vaidins Lietuvą? Matot, mano plaukai natūralios šviesios spalvos, niekada nedažyti.
Režisierius. Palaukit. Gerai, aš pažadu, kad artimiausiu metu perskaitysiu pjesę ir galbūt mes ją statysime. Jūs patenkintas? Dabar mes galime repetuoti „Hamletą“? O, kaip tik ir Hamletas pasirodė.

Hamletas baltais balerinos rūbais su sijonėliu.

Autorius. Gal jūs vis tik ruošėtės šokti „Gulbių ežerą“?
Režisierius. Labai sąmojinga. Gerai, kviečiu visus užimti savo vietas, pradėsim.
Autorius. Matau jūs nesuprantat, kad dabar vadovauju aš. Gal galit kas atnešti iš rekvizito antrankius? Prašau.
Budinčioji. Aš tuojau. Tik vienus?
Autorius. Kol kas taip.
Apšvietėjas. Atsiprašau, gal galim pradėti? Paskui vėl repeticiją užtempsit, o mes be pietų liksim, kaip visuomet.
Autorius. Kas čia toks?
Apšvietėjas. Atsiprašau, tai gal tu pasakysi, kas tu toks, nes man jau atsibodo visokie pašaliniai, kurie vaikšto, trukdo, judina prožektorius, paskui per pietų pertrauką iš naujo švieskis, o man dvylikapirštės opa, atsiprašant, ir aš turiu nesinervuoti ir reguliariai maitintis, todėl visokie nukrypimai nuo darbo grafiko pažeidžia mano teises ir sup... sumauta  profsąjunga, kuri nieko neveikia, tik sumautai skelbiasi ginanti mano teises, turi sumautai susilikviduoti, nes savo teises aš pasirengęs apginti sumautoje darbo inspekcijoje, į kurią kreipsiuosi antrą valandą iškart po sumautos repeticijos ir pareikalausiu, kad būtų peržiūrėti sumauti mūsų darbo grafikai ir apmokėti sumauti viršvalandžiai. Viskas, sumautos istorijos pabaiga. 
Žurnalistas. Tu spėjai nufilmuot?
Operatorius. Aha.
Ridas. Bent monologas.
Budinčioji. Štai antrankiai.
Autorius. Puiku, galiu pažadėti, kad mes nenukrypsime nuo sumauto grafiko, bet nieko negaliu pažadėti dėl sumautos profsąjungos susilikvidavimo, o taip pat dėl sumautos dvylikapirštės gydymo, nieko apie tai neišmanau, bet mano sumautame revolveryje yra šešios sumautos kulkos ir jos, tikiuosi, išvaduos nuo visų sumautų negalavimų. Ar visiems sumautai aišku?
Apšvietėjas. Bet tai juk mano terminija.
Autorius. Paskui galėsi kreiptis į sumautų autorinių teisių sumautą agentūrą.
Apšvietėjas. Būtinai, tai nematytas pasisavinimas. (Kažkam) Tu girdėjai?
Autorius. Kiek atnešėt?
Budinčioji. Vienus, kaip prašėt.
Autorius.   Tiek to, gal būt jų net neprireiks.
Režisierius. Ne, aišku, neprireiks, mes repetuosim jūsų pjesę.
Hamletas. Tai man persirengt?
Autorius. Negaišim laiko, rūbai mano pjesėje nevaidina lemiamo vaidmens.
Gražina. Bet aš čia nematau tokio personažo Lietuva.
Autorius. Na, pavadinimo nereiktų suprasti tiesiogine prasme. Taip, tokio personažo iš tiesų nėra, bet aš tikiuosi, kad galų gale žiūrovas supras, kad kalbama apie Lietuvą. O Lietuva per amžius neturėjo tvirto vienijančio pamato, todėl ir sukurta buvo ant smėlio; žemaičiai ilgą laiką nelaikė ir šiandien dar nelaiko savęs lietuviais, o ir visi kiti lietuviai amžinai kivirčijosi tarpusavyje, kariavo, pjudėsi vienas su kitu, ir ta nuolatinė kova dėl dominavimo ir valdžios mėtė mūsų šalį iš vienų atėjūnų į kitų rankas, keitėsi valstybės sienos, perėjūnai,  draugai virsdavo priešais. Ar visa tai neprimena smėlio judėjimo dykumoje? Štai apie ką pjesė.
Režisierius. Mintis aiški.
Paštininkas. O man tai visai neaišku, kada aš galėsiu tęsti savo darbą, dar dvidešimt keturios įstaigos negavo korespondencijos, o kur dar pensijos. Tie pensininkai išbadėję laukia kada pasirodysiu.
Kažkas. Užsičiaupk tu.
Paštininkas. Gerai, aš ką.... man tik raštelį po to ar pažymą kokią nors suveikite kur aš buvau.
Ridas. Aš tau suveiksiu, o tu man iš pensijos gali šimtą paskolinti? Ryt grąžinsiu.
Žurnalistas. Atleiskite, aš turiu pasiūlymą. Kadangi čia tokia nestandartinė situacija, gal galima būtų, kol repetuosite, iš neužimtų darbuotojų gauti interviu? Apie teatrą, kultūrą, taip sakant, apie viską. Gal iš tos medžiagos paskui susidarytų koks filmukas ar reportažas ateinančioms kartoms.
Autorius. Gerai, filmuok.
Budinčioji. Gražinute, gersit kavos? Aš tuoj.
Apšvietėjas (žurnalistui). Aš pirmas, galiu?
Žurnalistas. Taip, prašom. Kur nors čia į šoną paeikim, kad netrukdytume.
Apšvietėjas. O keiktis galiu, nes kitaip kalbėt nemoku?
Žurnalistas. O taip, ką reikės mes iškirpsim.
Apšvietėjas. Tai puiku. Jau galiu?
Žurnalistas. Pradėk.
Apšvietėjas. Supistai puiku. Tu supranti, kokia supista šiandien diena? Ar galėjau ryte gerdamas supistą kavą pagalvoti, kas manęs laukia? Aišku, jums supistiems televizininkams viskas labai gerai, viskas supistai pasisekė. Kur dar gausi tokią supistą progą nufilmuoti tokią supistą dramą ir dar, taip sakant, iš supisto vidaus, karšta linija, kaip sakyt. Bet man supistam darbininkui ir dar su savo supista opa visas tas supistas ažiotažas supistai visai nereikalingas...
Žurnalistas. Žurnalistas. Visas šitas mėšlas, kurį dabar pasakei, bus iškirptas, jis niekur netinka, niekam neįdomios tokios sapalionės. Jei neturi ką pasakyti iš esmės, tai viso gero.
Apšvietėjas. Turiu. Gerai, pabandom iš naujo.

Kita scenos zona.

Autorius. Nebijokit, nepaliksiu Jūsų be žodžių. Žinot ką, prirašysiu naują personažą, imperatorių Napoleoną. Sugebėsit?
Algirdas. Taip, žinoma, labai dėkoju. Aš visuomet susidoroju su vaidmenimis. Apie mane rašė kultūros žurnalas tūkstantis devyni šimtai...
Autorius. Gerai, gerai, ruoškitės. Daug teksto neprižadu, bet Napoleonas, pats suprantat, bet kam tokio vaidmens nepatikėčiau.
Režisierius. Man labai keista, nuo kada autoriai skirsto vaidmenis?
Autorius. Beje, Hamleto tėvo šmėkla...
Antanas. Tai aš. Aš vaidinu Danijos karalių.
Autorius. ... dabar pabus karaliaus Mindaugo šmėkla.
Gražina. Bet nusirengti nuogai aš nesutinku.
Autorius. Deja, tai būtina sąlyga šiam vaidmeniui, kitaip turėsime ieškot kitos aktorės.
Režisierius.   Tikrai, manau Julija labiau tinka šiai rolei.
Gražina. Žinoma, ji dėl vaidmens ir į lovą atsiguls su režisieriumi.
Hamletas. Gal baigtumėt tas insinuacijas vieną kartą?
Režisierius. Pradedam nuo knygnešių scenos. Į vietas.

Apšvietėjas. Taigi, ką aš manau apie teatrą. Tai supista vieta, tikrai. Jeigu jau kartą ten papuoli, tai neištrūksi. Teatras, kaip koks supistas virškinimo traktas, kaip kokia, atsiprašant, supista dvylikapirštė žarna, praryja tave, pasiglemžia ir ištrūkti jau nėra supistų šansų. Štai aš, bet ir daugelis čia dirbančių irgi, patekome čia atsitiktinai, laikinai, tiesiog tam, kad kurį laiką prabūtume, kol atsiras kas nors geresnio, ir kiek kartų atsirado, bet aš vis dar čia, ir kiti taip pat, todėl, kad esame surakinti šitame supistame kalėjime ir nebegalime be jo, mums čia supistai ir patinka, ir nepatinka, keikiame viską, tuos menininkus, poetus, kaip mes juos vadiname, supistus režisierius ir aktorius, bet vėl žiūrėk, stebiu spektaklį iš supistos aparatinės, nes turiu stebėti, kada supistas šviesas keisti, tamsą ir panašiai, ir apsižliumbiu kaip kokia supista mergaitė, bet aš ne mergaitė, aš supistas vyras, ir turėčiau vieną kartą sau supistai pasakyti: užteks, išeik, bet ...., matot, aš ir vėl žliumbiu. Išjunk tą supistą kamerą, kam sakau, išjunk.

Prožektoriai apšviečia avanscenos dešinę pusę, kurioje ant vežimo sėdi Hamletas garbanotu ryžų  plaukų peruku ir gausiai strazdanomis išbertu veidu, šalia jo Julija geltonų kasų peruku, nurausvintais skruostais. Abu apsirengę baleto kostiumais. Hamletas laiko kankles, Julija -  medinius šaukštus, jais ji muša ritmą. Suskamba kanklės ir abu ilgesingai uždainuoja lietuvių liaudies dainą:
                              Aušta rytelis,
                              Laukia darbelis.
                              Oi kaip man sunku,
                              Vos tik prabundu.
Mielai miegočiau
Tavo lovelėj,
Lūpas bučiuočiau,
Karštai myluočiau.
                                Kur ta šalelė,
                                Kurioj dirbti nereikia,
                                Mielai ten jočiau,
                                Tave sapnuočiau.

Garsiu akordu pabaigia dainą ir atsistoję abu nueina į užkulisius.

Autorius. Dabar, galima dabar.
Napoleonas (į nueinančius Hamletą ir Juliją). Atleiskite. Atsiprašau, norėjau paklausti.
Režisierius. Ne, na kur tai matyta. Juk tu imperatorius, kokie čia gali būti atsiprašau.
Napoleonas. Gerai, aš pasistengsiu, supratau.

Paštininkas. Galiu dabar aš pasisakyti?
Žurnalistas. Apie ką?
Paštininkas. Apie paštą.
Žurnalistas. Oi ne, apie paštą bus kita laida, dabar tik apie teatrą.
Paštininkas. Apie teatrą?... bet aš nieko nežinau apie teatrą.

Režisierius. Toliau, Napoleonas išeina, vaidiname toliau.
Autorius. Napoleonas gali prisėsti ant vežimo kol kas, pailsėti, taip sakant, iš toli atėjo.

Scena įsišviečia, avanscenoje teka upė, už jos giliau į sceną krūmais apaugęs krantas, takas nuvedantis prie kaimiškos sodybos, šalia jos vešlus sodas, į kairę pieva, kurioje ganosi trys karvės. Už viso to gilumoje miško masyvas. Sodybos kieme šulinys, dešinėje tvartas, kluonas ir tekanti saulė.
Prie kranto stovi stulpas su rodyklėmis, vienoje į scenos gilumą rušiškai užrašyta ROSIJA, kitoje, nukreiptoje į upę – PRŪSIJA. Žemiau rodyklių ant stulpo didelė lentelė su lietuvišku užrašu   
                                                          visiŠkas uŽkampis                                       
        Dar žemiau didelis sieninis plėšomais lapais kalendorius, jame data –
                                          1897 liepos 19
                                          antradienis

Iš upės išlipa knygnešys Panteleonas su ryšuliu ant galvos, apsidairo ir pamato atplaukiantį į krantą kitą knygnešį. Vėl šoka į vandenį, stumia aną gilyn į upę.

Panteleonas. Kur tu, čia gi mano zona, konkurentas prakeiktas. Pošol von, pošol.

Vargšelis konkurentas mostaguoja rankom, bando šauktis pagalbos:
                Gelbėkit... skęstu... SOS...

Napoleonas pašoka nuo vežimo ir pribėga prie upės.

Napoleonas. Tau reikia pagalbos? Žmogau, ei, ar girdi?
Panteleonas. Manau, kad jis jau neiškils. Nuplaukė toliau.

Konkurentas neišnyra, tik išplaukia knygų ryšulys. Panteleonas jį susižvejoja pagaliu ir išlipa į krantą.

Napoleonas. Aaa, o sakykit jūs kalbate prancūziškai?
Panteleonas. Rods, kad ne.
Napoleonas. Tada paklausiu paprastai – kuris kelias veda į Maskvą?
Panteleonas. Į Maskvą?
Paštininkas. Jums laiškas, Jūsų Didenybe.
Panteleonas. Jūsų Didenybe?
Paštininkas. Taigi čia Napoleonas, imperatorius.
Napoleonas. Iš kur laiškas?
Paštininkas. Iš Paryžiaus. Nuo Širako.
Napoleonas. Tada atsiprašysiu, ponai.
Autorius. Ne ponai, kokie jie ponai, jie mužikai.
Napoleonas. Pasitraukite, mužikai (grįžta ant vežimo).
Paštininkas (Panteleonui). Pensiją rytoj atnešiu, šiandien nespėju.
Panteleonas. Bet kad aš ne pensininkas.
Paštininkas. Mamai, jūsų mamai.
Panteleonas. Gerai jau, gerai, pasakysiu.

Panteleonas nusipurto nuo savęs vandenį, nuplėšia viršutinį kalendoriaus lapelį, į jį įvynioja knygų ryšulius ir takeliu paskubomis atbėga į sodybą. Nukrenta po medžiu ir užmiega, pasidėjęs abu ryšulius po galva.

Filmuojamas Ridas.

Ridas. Kalbant apie teatrą galiu pasakyti, kad man mirtinai nusibodo tie šaukimai į teismą, atrodo, kad be jų jau negalima gyventi, atrodo, kad teismas ir yra pats svarbiausias mūsų gyvenimo palydovas. Ir dėl ko kabinėjamasi, dievaži dėl smulkmenų, viso labo menkos sumos, nežymūs įsiskolinimai. Pavyzdžiui, nesumokėjau baudos, arba pamiršau padengti kreditinį įsiskolinimą, arba kokie ten komunaliniai mokesčiai, už telefoną ir panašiai. Aišku, kartais nueinu į kazino, bet gi nevisada pralošiu, būna, kad ir pasiseka. Tiesiog kai kas neturi kantrybės, tuoj kas ir į teismą. Nesąmonė! Argi galima dėl tokių niekniekių atitraukti nuo darbo, ne, ne nuo darbo, nuo kūrybos, apkrauti menininko sielą kažkokiais šaukimais, supančioti jį įstatymo raide ir neleisti pakilti? Tai barbarizmas, aukščiausio laipsnio vandalizmas, prilygstantis nebent knygų deginimui viduramžiais arba ir pačių menininkų deginimui, nes koks, atsiprašant, po to laisvas skrydis, kai sieloj tau tarsi privemta. Tai tą ir norėjau pasakyti.


Užgieda gaidys tris kartus ir namai pabunda, iš namo išeina šeimininkas Anicetas, jo žmona Agota ir didelis vilkšunis. Šuo iškart nubėga prie knygnešio, tampo jį už švarko rankovės ir loja. Anicetas semia iš šulinio vandenį ir nekreipia dėmesio į šunį. Žmona irgi žiūri tik į vyrą.
Iš kluono užsimiegojęs išeina bernas, kuris pradžioje dainavo dainą – tai Hamletas. Paskui jį stengdamasi prasmukti nepastebėta išeina ta pati merga (Julija) ir neria į tvartą.

Panteleonas (tąsomas šuns  ginasi ryšuliu ir pašnibždomis šaukia šeimininką): Anicetai, po galais, kad tave kur, paimk šunį. Šunį pasiimk, sakau, prišauks nelaimę.
Anicetas. Šarikai, fu, fu, sakau, tu velnio išpera. O, Pantelionas, kokio bybio čia atsibeldei?
Panteleonas. Kaip tau negėda, Nicetai, patrauk tą sabaką, sakau. Svečią priimtum geriau. Labas, Agotuka.
Agota. Labas labas.
Anicetas. Vėl iš upės?
Panteleonas.   O tai iš kur daugiau? Nenukritau gi iš obels.
Anicetas. Iš tavęs visko gali laukti.
Bernas. Ką gero atnešei, dėdule?
Panteleonas.   Eik šikt, ryža padla, dar tau matai aš nešiu, skatiko už marškinių neturi pasidėjęs.
Bernas. Kad su nuogom mergom kokį žurnalą atneštum, tai gal ir atsirastų koks skatikas.
Agota. Štiš, dar tau mergų maža?
Bernas. O jau kiek gi jų čia? Pilnas kiemas? Viens, du ir apeita.
Anicetas. Na na, apeita. Ką turi momenyje?
Panteleonas.   Nesibarkit, dar žandarus prišauksit. Tyliai arbatos atsigerkim, reikalus aptarkim ir aš keliausiu, kai kelnes išsidžiovinsiu.
Bernas. Tai šūdas, nieko gero neturi, reiškiasi?
Anicetas. Tu eik, Urtei kiaules šerti padėk, mes be tavęs pasirokuosim.
Bernas. Bybį jūs ten pasirokuosit. Vėl prisigersit, o man šieną vienam vežti.
Anicetas. Gerai gerai, eik, ir tau įpilsim, nebijok.
                     
Anas nueina. Vyrai žiūri jam pavymui.
Filmuojama Julija.

Julija. Jis netiki, kad tarp manęs su režisierium nieko nebuvo, bet juk tikrai nieko nebuvo. Kaip man jam tai įrodyti? Iš tikrųjų, gal ir būtų kas įvykę, aš labai norėjau tos rolės ir kitų, galų gale, ir mūsų gyvenimui reikėjo kažkokio supurtymo, nes viskas ėjosi gana monotoniškai, be aistros, be potvynių atoslūgių, gyvenimas kaip pelkė: labas, kaip sekasi, ar pavalgei ir taip toliau, ir labanakt, šįvakar aš pavargęs, pavargusi.
Žurnalistas. O taip.
Julija. Bet nieko neįvyko, ir ačiū dievui, režisierius tiesiog norėjo paruošti jį Hamleto vaidmeniui. Kartais teatras yra negailestingas, bet juk ir visas gyvenimas nėra tik upelio čiurlenimas.
Žurnalistas. Kaip gerai pasakyta. Tu viską nufilmavai?
Operatorius. O taip, juosta baigiasi.
Žurnalistas. Tai pasikeisk, mes parūkysime.
Budinčioji. Čia nerūkoma.
Žurnalistas. Tu velnias. Ką gi, tada kitą kartą.

Panteleonas.   Ale, konkurentų tai net čia neina atsiginti, jau toks, rodos, užkampis, velnio pamirštas kampelis, bet tie šikniai ir į šią zoną lenda. Ana - vieną nuvijau, nuplaukė pasroviui.
Anicetas. Ai, eina čia visokie, čigonai, žydai ir šiaip valkatos, jau ir šulinį turiu rakinti, bo dar nuodų pribers iš keršto.
Panteleonas.   Gerai, Nicetai, tai prie darbo. Atnešk arielkos, aš tuo tarpu knygas išpakuosiu.
Anicetas. Tai nei nešti nereikia, čia užkišęs turiu. (Ištraukia iš krūmo butelį.)
Panteleonas.   Na, tai tu pirmas ir pradėk. Va, Don Kichotas, Grafas Montekristas, kas dar? A, Penkiolikos metų kapitonas. Na, šitą gali Ryžai Padlai paimti. Daugiau jo protelis neneš.
Anicetas. Manai jis skaitys? Gal ir skaityti nemoka, jam tik bobos galvoj.
Panteleonas.   Nu je, durnas dabar jaunimas. Ale tu žinai, ką perskaičiau?
Anicetas. Nu?
Panteleonas.   Kažkokią pranašystę, Kosto ar Nosto ar Adamo, gerai nesupratau, bet ten rašo, kad būk tai mano proproproproproanūkis plukdys per Nemuną cigaretes.
Anicetas. Į Lietuvą? Tai yra į Rusiją?
Panteleonas. Taip, į Lietuvą.
Anicetas. Norėjai pasakyti į Rusiją?
Panteleonas.   Ne, gi sakau, parašyta buvo, kad į Lietuvą.
Anicetas. Tai kaip čia, išeitų, kad Lietuva bus laisva?
Panteleonas. Na, tai aš irgi primečiau, kad taip turėtų būti.
Anicetas. Ale nesąmonė, geriau išgerk, tokių cūdų nebus, kad ruskis Lietuvą atiduotų, ne, taip nebūna. Kažką tu neteisingai supratai.
Panteleonas. Jobšikmatj, taigi ne girtas buvau, galiu persižegnoti, parašyta, net tris kartus tą vietą skaičiau: plukdys cigaretes iš Rosijos į Lietuvą per Nemuną dideliais kiekiais, kurio senelis, tpfu, proproprosenelis knygas transportavo į tėvų žemę, užgrobtą rusų....
Anicetas. Pala, tu čia visai kažką supainiojai. Sakai plukdys iš Rusijos, tai kur tada ta Rusija bus, ten gi prūsai už Nemuno? Gal tu nori pasakyti, kad mes rusus pas prūsus permesim?
Panteleonas. A?
Anicetas. Na, čia jau visai fantastikų prisiskaitei.
Panteleonas. Fantastikų... O kai iki jūros Juodosios buvom nuėję, paskui ligi Maskvos? Manai, mes negalim? Sakau tau Kosto ar Adamo, turbūt šventi žmonės buvo, pranašystė.
Anicetas. Negali būti, ar tai prigyvensim tokius auksinius laikus?
Panteleonas. Kokie čia auksiniai, jeigu jie kontrabandą rūkys? Gal gi jie tabokos nemokės užsiauginti arba kanapės neužderės?
Anicetas. Aš ne apie kontrabandą, dėjau ant tų rūkalų, aš apie laisvą Lietuvą. Sakai proproproproanūkis? Tai kada tai bus?
Panteleonas. Mislinu, po kokio šimto metų.
Anicetas. Taigi bus antras tūkstantmetis! panosėj. Vo bent!
Panteleonas. Šūdą aš žinau, bet reiškiasi knygų jau negabens mano ainiai, versis rūkalais. Na, irgi neblogai, knygas gi nelabai jau ir perka, o cigaretes, jei Lietuvoj jų nebus, tai vistiek kožnas turės pirkti, kuris priklausomybę nikotinui turi. Nepražus mano vaikaičiai, plaukys po Nemuną, kaip kokie kateriai.
Anicetas. Na, išgerkim už laisvą Lietuvą, tik gaila, kad nesulauksim.
Panteleonas. Užtai lietuvišką žodį turime tausoti, puoselėti savo kalbą, nesikeikti ruskai – chui sosi...
Anicetas. Pošol nachui, jobtvaimatj...
Panteleonas. Kurva, bliadj, ir knygas lietuviškai skaityti, kad ateinančioms kartoms perduotume Vytauto ir Mindaugo, ai ir dar Donelaičio, ir visų lietuvių, mūsų tėvų ir protėvių, mūsų senelių, mūsų kunigų, sukilėlių, na, tu supratai, už juos, prosit.
Anicetas. Iki dugno.
Panteleonas. Tai kiek knygų paimsi? Kurias?
Anicetas. O tu ko nors modernesnio neturi?
Panteleonas. Ką turi momeny?
Anicetas. Na, Oskarą Vaildą, pavyzdžiui, arba Emilį Zolą?
Panteleonas. Neea, broleli, šitų gal dar ir į lietuvių kalbą nespėjo išversti.
Anicetas. Gaila, o taip norisi kažką tokio šiuolaikiško užgriebti.
Panteleonas. Dabar imk šitas, šitas kol kas perskaityk, o kitą kartą gal jau bus ir kas naujesnio.
Anicetas. Po kiek skaitai?
Panteleonas. Na, paskaičiuokim... tarkim, padulkinu tavo bobą, dvi dešimtis kiaušinių ir medaus uzbonas, tinka?
Anicetas. Žinai, aš jau abejoju dėl paskutinių savo vaikų, kokie trys tai jau tikrai ne mano.
Panteleonas. Ką nori tuo pasakyti? Kad mano jie? Na jau ne, neprikabink man svetimų bėdų. Tas paskutinis tai nuluptas tavo Ryža Padla, toks pat ryžas, taip kad jei nori nusiderėti, tai nieko nebus, žinok žiauriai sunkus mano amatas, lengva, manai, žiemą vasarą po Niemaną nardyti? konkurentų pilna, o dar tie žandarai, kad jie triperį pasigautų.
Anicetas. Na, gerai, gerai, sutarta. Einu kiaušinių ir pašauksiu Agotą.
Panteleonas. Ei, ir knygas paimk, paslėpk tvarte.
             
Grįžta Ryžas bernas su kanklėmis ir merga su mediniais šaukštais. Susėda ant upės kranto ir uždainuoja lietuvių liaudies dainą:
                  Kas iš tos tėvynės,
                  Jei neišgėrei degtinės?               
                  Jeigu neauga mėlynės,
                  Negaila tuomet ir sėdynės.
La la la la la la
Na na na na na na
Nuogos sėdynės,
Tuščios piniginės.
                                                Tamsa.

Filmuojama Gražina.

Gražina. Na gerai, pasakysiu: tuos laiškus aš atsiunčiau pati. Ir į teatrą skambinau pati. Dažnai taip darau, o ką, negalima? Aš įpratusi prie dėmesio, juk visą laiką buvau žvaigždė, galvojat lengva staiga apsiprasti su tuo, kad viskas dingsta? Jūs jauni, nesuprasit, bet kada nors jums irgi pasidarys nežmoniškai gaila prabėgusio laiko ir dar nežinia, kokias kvailystes darysite jūs, kad  tik neišsitrintumėte iš aplinkos. Bet ką aš čia.


Iš tamsos išnyra Hamleto tėvo šmėkla, kuri dabar vaidina Karaliaus Mindaugo šmėklą.

Karaliaus Mindaugo šmėkla. Lietuvi, burkis prie lietuvio.

Nuo vežimo pakyla Napoleonas. Prieina.

Napoleonas. Mužike.
Karaliaus Mindaugo šmėkla. Koks aš tau mužikas, aš karalius.
Napoleonas. Atsiprašau, tamsoj apsipažinau.
Karaliaus Mindaugo šmėkla. O tu kas toks būsi?
Napoleonas. Imperatorius.
Karaliaus Mindaugo šmėkla. A, žiūriu svarbūs asmenys į sceną renkasi. Kokiu tikslu?
Napoleonas. Į Maskvą reikia. Gal žinai kuriuo keliu pasukti?
Karaliaus Mindaugo šmėkla. Tur būt nepasakysiu, pats pirmą kartą čia užklydau.
Napoleonas. Klaidus kraštas, nei tako, nei ko pasiklausi, paskui žiema užeis ir po viskam. O tu kur keliauji?
Karaliaus Mindaugo šmėkla. Šaukiu aš tautą, lietuvi, burkis prie lietuvio, bet niekas neatsišaukia.
Napoleonas. Žmonėm dabar ne tas rūpi, sunkus metas. Ateik, prisėsk su manim.
Paštininkas. Jums telegrama.
Karaliaus Mindaugo šmėkla. Tikrai? Duokš. Kęstutis sugautas, uždarytas Marienburgo pilyje. Po perkūnais!
Napoleonas. Naktį vis tiek nelabai ką padarysi. Ateik geriau prigulk.

Abu sugula į vežimą. Paštininkas pasišalina. Tvarte ant šieno Henrikas dulkina savo žmoną Juliją.

Režisierius. Padarykim pertrauką.
Autorius. Sutinku.
Paštininkas. Kaip aš pasirodžiau?
Autorius. Puikiai, tik neišlįsk per dažnai.
Paštininkas. Tai gal man pereiti dirbti į teatrą?
Autorius. Žinoma, tavo vieta čia.
Režisierius. To dar betrūko.
Paštininkas. Ta proga galiu pavaišinti savo naujus kolegas.
Ridas. Pavaišinti?
Algirdas-Napoleonas. Jis pasakė pavaišinti?
Paštininkas. Taip, čia pas mane susikaupė kelios pensijos, kurių jau vis tiek nepristatysiu.
Ridas. Tai žinoma, prirašymas šventas dalykas.
Režisierius. Aš prieš.
Operatorius. Aš už.
Visi. Už, už, už, už.
Ridas. Visko, ko reikia, atnešiu iš bufeto.
Autorius. Jokiu būdu. Jūs nueikit.
Budinčioji. Aš? Jūs pasitikit manim? Man didelė garbė, aš tuojau.
Žurnalistas. Dabar, gerbiami žiūrovai, nedidelė pauzė, kurios metu pamėginkime pakalbinti režisierių.

Tvarte.

Apšvietėjas. Baikit čia dulkintis, man reikia susišviesti. Kur nenueisi, vis kas nors pisasi.

Interviu.

Režisierius. Taip, o ką? Turiu statyti visokius nevykėlius? Mano teisė rinktis, ir man daug maloniau statyti pripažintus autorius. Su jais nepasiklysi, neprasmegsi buityje, smulkmenose, banalybėse. Egzistencinė filosofija, gėrio ir blogio priešprieša ir visa tai perteikta aukščiausios klasės tekstine faktūra, ko daugiau norėti, ko knistis kažkokių rašeivų makulatūroje? Taip, aš atmetu visus šiuolaikinius dramaturgus, aš jų net neskaitau. Kai numirs, tada galbūt atsiskleis jų kūrybos vertė, nes laikas geriausias kokybės matas, neverta skubėti, galima palaukti. Man dažnai neša, kaišioja savo apgailėtinus kūrinius visokie nusmurgėliai. Aš jiems padėkoju, pažadu, kad pažiūrėsiu, kai turėsiu laiko. Nemoku pasiųsti jų velniop, bet nesiteikiu gaišti savo brangaus laiko visokioms „labas, aš jūsų teta“ variacijoms. Ir šitas, sakykim, dramaturgas, juk čia visiškas absurdas, kas žiūrės tokias sapaliones: Napoleonas sugula su karaliumi Mindaugu kaip kokie iškrypėliai. Arba tie girtuokliai, kurie  prisigėrę blevyzgoja apie literatūrą. Ką jie apie ją išmano, kaimiečiai. Gaila, kad teks nukelti „Hamletą“. Tokia būtų buvusi premjera.
Gražina. O aš dar pasakysiu, jei galiu įsiterpti, kad šioje pjesėje nematau normalaus moteriško vaidmens. Matosi, kad autorius visai nepažįsta moters, jos jausmų, pergyvenimų, jos vidinio pasaulio. Jam moteris reikalinga tik kaip priemonė tenkinti fizinius geidulius. Aš manau, kad autorius apskritai nemyli moters. Tiek tenorėjau pridurti, o jums režisieriau galiu pasakyti, kad tegul tas teroristas daro su manim ką nori – aš atsisakau vaidinti toje jo nesąmonėje.
Budinčioji. Gražinute, gal jums kavos? Ir jūs, režisieriau?
Algirdas-Napoleonas. Aš noriu kavos. Ir mano kolegai karaliui prašyčiau.
Autorius. Gal jau galime tęsti, jei visi išsisakė?
Režisierius. Tęskime.
Budinčioji. Kai ėjau į bufetą, išgirdau, kad kažkas beldžia į duris.
Autorius. Na ir kas.
Režisierius. Kas ten buvo?
Budinčioji. Pensininkai.
Paštininkas. Kokie pensininkai?
Budinčioji. Aš jų nemačiau; jūsų pensininkai. Jūsų pensininkai jūsų ieško, jiems reikia pinigų.
Gražina. Kaip jie surado kur ieškoti?
Budinčioji. Jie laukė namuose, bet kai paštininkas įprastu laiku nepasirodė, puolė skambinti, po to pagal maršrutą, kurį jiems padiktavo operatorė, atsekė, kad paskutinis taškas, kuriame jis gali vis dar būti, yra teatras.
Režisierius. Ir ką jūs jiems atsakėt?
Budinčioji. Pasakiau, kad jis čia.
Paštininkas. O ne!
Budinčioji. Pasakiau, kad šiuo metu jis vaidina, negali ateiti. Ar blogai pasakiau?
Autorius. Nuostabiai! Dabar jų neatsiginsime. Išmeskit per langą jiems tuos pinigus, kiek dar liko, gal atstos.
Paštininkas. Neatstos, aš juos žinau, cento nepalieka už atnešimą, suvalkiečiai.
Režisierius. Gal išmeskim kartu ir paštininką pro langą, tada jie su juo ten ir išsiaiškins lauke.
Paštininkas. Nedarykit šito, jie manęs nepasigailės, juk aš jau išleidau visą pensiją bufete, jie mane sudraskys. Be to, aš vaidinu, jūs sakėte, kad gerai vaidinu. Sakėte, kad galiu dirbti teatre, tai kaip dabar?
Autorius. Nieko neišmesim, nesijaudink. Tęsiame repeticiją.
 
Scenoje penkios smėlio kalvos – po vieną kampuose ir viena aukščiausia per vidurį.
Avanscenoje vanduo, greičiausiai jūra. Scenos gilumoje iš už kopų lėtai kyla prožektorius, vaizduojantis saulę. Iš pradžių jis dega rausva šviesa, po to geltonuoja. Kiek pakilęs virš kopų sustoja, sustingsta. Tada iš užkulisio paleidžiami dūmai.

Autorius. Dūmai vaizduoja rūką, bet kvaili žiūrovai gali pamanyti, kad čia dūmai, todėl reikia, kad bet kuris pirmas aktorius, pasirodęs scenoje, pasakytų frazę: „Toks rūkas, nors pirštu į akį durk“. Kas pas mus pirmas išeina? A, štai skalbėjos.

I skalbėja. Toks rūkas, nors pirštu į akį durk.
II skalbėja. Tau kad tik durtų, nesvarbu kur, gali ir į akį, pageidautina, kad pirštas būtų didesnis.
I skalbėja. Jau tu, Kriste, galima pagalvoti kitokia.
II skalbėja. Na je, je, mes su tavim jau tokios. Kai kartą paragauji, negali sustoti.

Abi žvengia..

II skalbėja. Klausyk, Silvija, o mūsų Eglė tai dar tikrai nėra ragavusi. Kaip tu manai?
I skalbėja. Ei, Egle, apie tave šnekam, ar esi ragavusi vyriško kvapo?
III skalbėja. Kaip tai?
II skalbėja. Na, su bernu kokiu esi pergulėjusi?
I skalbėja. Eik tu, ką ji kvailutė supranta.
III skalbėja. Nesu. O kam?
II skalbėja. Kam? Ji klausia kam? Visai durnelė tu.
I skalbėja. Taigi malonumas. Skaniau kaip čiulpinukas.

Vėl abi žvengia. Eglė skalbia. Kristina su Silvija įstumia Eglę į vandenį ir vėl žvengia. Eglė nusirengia šlapius rūbus, lieka tik su kelnaitėm..

Kristina. Aš tai gal čia bišky ne į temą pasakysiu, bet manau, kad Eglei neužkimba dėl to, kad ji lašininė.
Eglė. O tu gysla. Jau geriau aš būsiu lašininė, negu vieni kaulai ir skūra.
Silvija. Eik tu, taigi dabar tokios tik ir madingos kaip mes. Mūsų apimtys atitinka europinius standartus. Atsilikėle tu.
Kristina. Ką čia su ja kalbėti. Geriau užtraukiam dainą.

Žlugtą žlugtelį žlugiau
Dėl savo bernelio gailiai verkiau.
Maršką marškelę džiovinau
Ir akeles rasotas ja valiau. (Muzika liaudies. Kartoja du kartus.)

Dainuodamos iškabina marškas iš trijų pusių – kairėj, dešinėj ir per vidury. Už marškų pasirodo šešėlis su karūna. Jis lyg aidas dainuojamai nutęsia į scenos gilumą: „Lietuvi, burkis prie lietuvio... “

Silvija. Girdėjai?
Kristina. Tai Brazdžionis, dabar visur pilna visokių agitatorių.
Silvija. Bet tai kokio čia bernelio mes verkėme?
Kristina. Tu Haroldo, o aš Kevino, tai juk aišku kaip dieną.
Silvija. Bet gi jie niekur nedingo, tik vienas perėjo pas tave, kitas pas mane. Vis tiek savo gaunam.
Kristina. Je, tiksliai.

Abi žvengia..

Kristina. Tik Eglė, nabagė, nieko neturi. Gal paskolinkim jai savo?
Eglė. Nereikia, apsieisiu.
Silvija. Eik tu, kur tu apsieisi. Bet va neima niekas.
Kristina. Manai, kad išsirengei, tai dabar jau ir supuls visas pulkas tavim grožėtis.
Silvija. Išgąsdinsi publiką savo silikonais. Einam, Kriste. Tegul ji čia viena turškiasi. Gal mūsiškiai tuoj pasirodys, tai, neduok dieve, tokią baidyklę pamatę dar apalps.
Kristina. Je, tiksliai. Ne į temą tu čia nuoga išsirengei.
Eglė. Ne tavo reikalas.

Anos dvi išeina.
Eglė atsigula ant smėlio kalvos ir dainuoja:

Atplauk iš jūrų
Atplauk iš marių.
Tavęs pasilgau,
Mano berneli.

Iš vandens išlipa Napoleonas naro kostiumu. Nusirengia naro rūbus ir lieka su statybininko kombinezonu, bet ant galvos užsimaukšlina imperatoriškąją trikampę.

Napoleonas. Atleisk. Taip netikėtai, bet išnėriau kaip tik ten, kur reikia.
Eglė. Tikrai?
Napoleonas. Taip, aš gi tavo tėvas. Galvojau, kad greičiausiai čia tave rasiu ir neapsirikau. Tai matai kaip būna.
Eglė. Tikrai. O kur tu taip ilgai buvai?
Napoleonas. Ai, supranti, išsiuntė mane BAM‘o statyti. Kas galėjo pagalvoti, kad jis toks didelis. Maniau mėnesį kitą ir viskas, o čia pasirodo daug metų praeiti turėjo, kol pastatėm.
Eglė. Tai pastatėt visgi?
Napoleonas. O kaipgi, statėm statėm ir galų gale pastatėm. Bet ir nusikalėm kaip šunys. Kurgi matyta, keturi tūkstančiai kilometrų, o gal ir daugiau.
Eglė. Tik pamanyk. O pas mus kaip atsiradai?
Napoleonas. Taigi atplaukiau, matei juk. Irgi, pasakysiu, nelengva buvo, kur Sibiras, o kur Lietuva. Na, bet kaip tu?

Beria smėlį jai ant krūtų. Įlekia Paštininkas.

Paštininkas. Jums skubi telegrama.
Napoleonas. Eik po velnių!
Paštininkas. Kaip įsakysit, Jūsų Didenybe (išeina).
Eglė. Kodėl jis taip keistai kreipiasi į tave?
Napoleonas. Tai praeitis, su tuo viskas baigta. Kokia tu išaugai. Tikra gražuolė.
Eglė. O draugės sako, kad negraži aš.
Napoleonas. Tokios tada jos ir draugės. Pavydi tau, ne kitaip. Bernų turbūt neatsigini.
Eglė. Visai ne. Nepuola kažkaip. Norėčiau, bet nepuola.
Napoleonas. Tikri kvailiai. Norėčiau galvą ant tavęs pasidėti.
Eglė. Pamiegok, tu pavargęs, ilgai keliavai.

Pasiguldo jo galvą sau ant pilvo.

Žurnalistas.   Gerai, gal ir aš pasisakysiu. Aišku, mes to neįdėsim į reportažą, bet tegul lieka atminčiai, dėl viso ko.
Operatorius. Gerai, varyk.
Žurnalistas. Iš tikrųjų aš galiu suprasti šį autorių, kaip ir visus kitus autorius, kūrėjus, menininkus, nes iš esmės mes gi irgi kuriame, taigi esame iš tos pačios artelės. Ir, be abejo, būna labai skaudu, kai tavęs nepastebi, neįvertina, kai kažkoks abuojumas ar lemtingai sutapusios aplinkybės kūrėją pastūmėja drastiškiems poelgiams, kaip yra šiuo atveju. Dieve, kokį šūdą aš čia malu.
Operatorius. Aš nežinau. Gal nutraukti?
Žurnalistas. Ne, tęsiam. Iš tikrųjų mes mažai bendraujam, retai dalyvaujam vieni kitų renginiuose: spektakliuose, koncertuose, parodose. Kiekvienas atskirai skundžiamės, kad susidomėjimas menu yra nuslopęs, kad visuomenė vis rečiau beatsigręžia į kultūrą, bet ar mes lankomės teatre, jei nesame su juo kaip nors susiję, ar lankomės koncertuose, jei nesame muzikantai, o parodose, jei nesame tapytojai ir t. t. Matome tik savo sritį, beveik nepastebim kolegų, todėl ir tas atotrūkis vienų nuo kitų toks ryškus, ir pavieniui mes paskęsime vartotojiškoje apsuptyje. Na, maždaug tą norėjau pasakyti.
Operatorius. Žinai, gal dabar pradėkime dažniau lankytis filharmonijoje, teatre po darbo, nes tas alus mane jau pykina.

Girdisi šienpjovėlių daina:

Šienelį pjausim
Alutį gersim
Lašiniais užkąsim
Gardžiai atsiriaugėsim.
Echou echou echou
Alutį gersim.  (Muzika liaudies. Kartoja tris kartus.)

Daina artėja. Už marškų matosi ilgi šienpjovėlių šešėliai su dalgiais. Vaizdas yra kraupus, kaip giltinės. Matosi besiblaškantis Karaliaus Mindaugo šmėklos šešėlis, kuris baimingai kartoja: „Lietuvi, burkis prie lietuvio“, tai greičiau skamba kaip prašymas pasigailėti, bet pasigailėjimo nėra – šienpjoviai nušienauja šmėklą.
Galų gale šienpjoviai atitraukia galinę maršką ir žiūri į jūrą. Eglės ir Napoleono šienpjoviai nemato, nes jie kitoje kalvos pusėje.

I šienpjovys. Kažkoks durnas tekstas, tu nesusimąstei, Hari?
II šienpjovys. Koks tekstas?
I šienpjovys. Na, kad mes šienpjoviai, kad šienelį pjausim. Jis gi nupjautas. Šienas iš nupjautos žolės pasidaro.
II šienpjovys. Ale tiksliai. Koks durnius tai parašė?
I šienpjovys. Turbūt koks svoločius.
II šienpjovys. Bet svarbu, kad apie alų nepamiršo įterpti.
I šienpjovys. Hari, Hari. Tu pabaigsi dienas kartu su paskutiniu lašu alaus, jei jį nuspręstų nustoti gaminti.
II šienpjovys. Kas jau užrauks tokią aukso gyslą? Nesąmonė, alus amžinas, kaip ir krepšinis. Olej olej olej...
I šienpjovys. Išeitų, kad turėtume vadintis žoliapjoviais. Durnizmas kažkoks. Žolės čia gi nėra. Kam mus čia pastatė, nesuprantu.
II šienpjovys. Svarbu, kad alaus davė.
I šienpjovys. Ech, Hari, Hari. Žinai, man abi vienodos – ir Silvija, ir Kristina. Kartais bijau pavadinti vardu, kad nesupainiočiau. Vadinu pupa arba dar kaip nors, ir labiausiai bijau pasakyti Egle.
II šienpjovys. Egle? Kevinai, tau pasimaišė. Gal tu mažai alaus išgėrei? Še, imk mano, pasidalinsiu.
I šienpjovys. Ko tu nustebai? Eglė juk iš tikrųjų iš jų gražiausia. Ir protingiausia, man regis. Ir kukliausia, ir visokia kitokia geriausia.
II šienpjovys. Geriausias yra alus, nemaišyk. Ir pamiršk tu tas bobas, Kevinai. Juk mes tokie geri bičiuliai, kam mums tos vištos.
I šienpjovys. Nesakyk, Hari. Moterys reikalingos. Jos kažką su tavim padaro, nors ir nieko nedaro, kaip, pavyzdžiui, Eglė.
II šienpjovys. Eina ji na...

Numeta už savęs degančią cigaretę, kurią rūkė.

Reikia alaus prisipirkti, vakare futbolas. Gal nupjaukim, kur rasim žolę, tai pareikalausim po to užmokesčio. Kevinai, ar girdi?
I šienpjovys. Taip, taip. Kas belieka.

Nueina, ant pečių dalgiai. Napoleonas per miegus muistosi, kažką šnabžda ir kartu nusivelka statybininko kombinezoną, lieka žaliu kostiumu.

Napoleonas. Mama, mamyte...
Eglė. Miegok, vaikeli, miegok, Žilvinėli.
Napoleonas. Aš sapnavau jūrą. Sapnavau, kad guliu ant dugno ir skaitau eilėraščius, o aštuonkojai ir jūros arkliukai išsirikiavę aplink mane nuščiuvę klausosi. Staiga į tą idilę įsiveržė baltasis ryklys, prieš save aš pamačiau didžiulius ir aštrius jo dantis ir prabudau.
Eglė. Aš čia, aš niekam tavęs neatiduosiu, nusiramink.
Napoleonas. Mama, aš noriu gerti.
Eglė. Turiu pieno.
Napoleonas. Labiau mėgstu kefyrą, bet bus gerai ir pienas.

Eglė duoda jam savo krūtį. Iš gilumos scenos, kur buvo numesta nuorūka, pradeda plūsti dūmai.

Autorius. Kad  žiūrovams būtų aišku, kad čia ne rūkas, o dūmai, tegul kas nors užkulisyje šaukia: „Gaisras, degam“ arba „Kvieskit gaisrinę, nulis vienas, nulis vienas“.

Užkulisyje pasigirsta riksmas ir šauksmai: „Degam! Gaisras! Skambinkit greičiau! Kvieskit gaisrinę! ”
Eglė ir Napoleonas nekreipia dėmesio į sumaištį, jie mylisi. Po sceną bėgioja žmonės su kibirais, semia iš jūros vandenį ir pila jį į gaisro vietą. Girdėti gaisrinės sirenos, scenoje pasirodo uniformuoti pareigūnai, skalbėjos, šienpjoviai su dalgiais netyčia sužeidžia kažką. Vėl riksmas („užmušė, gelbėkit! ”), gydytojų brigada įlekia su neštuvais, į vienus įmeta Napoleoną, į kitus neštuvus Eglę ir abu skubiai išneša. Dalgiu sužeistas lieka gulėti, tampomas priešmirtinių konvulsijų, triukšmas, griaustinis, suošia jūra, pakyla bangos ir užlieja didžiąją kalvą užgesindamos ugnį.
Tuo pat metu kitame scenos plote rodomas teatro įėjimas iš lauko. Ten pensininkai su policijos komisaru laužia duris ir pagaliau įgriūna vidun.
Scena ištuštėja, mėtosi tiktai tušti kibirai, du lavonai (pirmas yra Karaliaus Mindaugo šmėklos, kurį anksčiau nušienavo šienpjoviai) ir kelios marškos. Pauzė.

Gražina. O kur kulminacija?
Režisierius. Tikrai, kulminacija. Kur šioje pjesėje kulminacija?

Į sceną įeina administratorius ir iškilmingu tonu praneša: „Mis Kulminacija“.
Iš už kalvos nusileidžia visiškai nuoga Eglė, iš skirtingų pusių ateina šienpjoviai su dalgiais ir alaus buteliais rankose. Visi šoka Kepurinę.
Įgriūna policijos komisaras su pensininkais.

Komisaras. Kas čia vyksta, prašau man atleisti?
Autorius. Čia repeticija, kaip jūs drįstate?
Režisierius. Nieko panašaus.
Komisaras. Kažkas skambino, pranešė apie užpuolimą poliklinikoje, bet ten viskas ramu. Atėjau patikrinti čia, nes jūsų telefono numeriai identiški, beveik, be to, už durų laukė pensininkai. Kodėl neįsileidote?
Režisierius. Jokia čia ne repeticija, tai užgrobimas. Pažiūrėkit kokia čia betvarkė. Du aktoriai negyvi.
Pensininkai. O kur paštininkas?
Komisaras. Atsiprašau, o kodėl jūs su revolveriu?
Režisierius. Matot, aš gi jums sakau – jis  užgrobėjas.
Komisaras. Jūs nušovėt tuos du žmones?
Autorius. Aišku, kad ne. Jie nenušauti, juos kažkas papjovė.
Komisaras. Gerai, nusiraminkit, viską išsiaiškinsim, atiduokit man ginklą.
Pensininkai. O kur paštininkas? Kur mūsų pinigai?
Autorius. Jums tik pinigai, o čia menas, ar jums tai nerūpi?
Pensininkas. Mums nusišikti ant meno, grąžinkit mūsų pensijas. Ir taip gana, kad jas apkarpė, tai dabar dar visai nebemoka! Mes neišeisim iš čia be pinigų!
[bPensininkai. [/b] Tikrai, mes pasiryžę badauti!
Gražina. Gal galit kitur badauti? Mums vakare spektaklis.
Budinčioji. Išeikit, išeikit iš čia!
Pensininkas. Ne, badausime čia. Jums nerūpi paprasti žmonės, jums tik bile vaidinti, o mes neturime už ką duonos nusipirkti.
Pensininkai. Žiūrėkit, jie čia puotauja, ir vynas, ir pyragaičiai, ir nuogos mergos, viskas už mūsų pinigus.
Apšvietėjas. Pisliava! Vėl nepapietausiu.
Komisaras. Jums teks nueiti su manimi į komisariatą, surašysime protokolą, patikrinsim revolverį. Turite jam leidimą?
Žurnalistas. Įvykiai pakrypo nelaukta linkme. Šioje vietoje būtų neprošal pakalbinti policijos komisarą. Gerbiamas pareigūne, ką jūs manote apie teatrą?
Komisaras. Na, žinote, aš jums pasakysiu, kad teatras kažkuriuo momentu sustojo ir toliau nebesivystė, kai tuo tarpu mokslas ir kiti menai toli pažengė į priekį, sakykim kinas. O teatras? Aš, pavyzdžiui, neseniai žiūrėjau vieną pjesę, „Dešimt negriukų“, tai jau po pusvalandžio apytikriai žinojau, kas yra žudikas, o vaidinime tai paaiškėjo tik po dviejų valandų. Sakykit, juk tai baisus atsilikimas, šiuo metu, kai kriminalistikos menas, nebijau to žodžio, nes tikras kriminalistas – tai ir yra menininkas, juk jam dažnai tenka apsimesti ir sukčiumi, ir kuo tik nori, būna, kad tenka net persirengti moterimi, kuo ne teatras, taigi kriminalistika seniai pralenkė teatrą ir tą mes matome ir šiame teatre, kuriame tik ką buvo įvykdyta dviguba žmogžudystė, bet sustabarėjęs teatro organizmas negalėjo jos laiku sustabdyti, o mes tuo tarpu šiuolaikiniais metodais ją greitai išaiškinsime. Daugiau apie tai papasakoti neturiu teisės kol vyksta tyrimas, bet jam pasibaigus jus būtinai informuosime (išsiveda Autorių).
Hamletas. . Išeikit, visi išeikit, mano žmona nėščia nuo kažko, ją pisa kas tik nori, man reikia aiškumo, aš negaliu toliau taip gyventi, aš noriu numirti!
Režisierius. Gali nusiraminti, aš tikrai čia ne prie ko. Atsiprašau, nereikėjo man taip pasielgti. Pailsėk, vakare premjera.
Hamletas. Rodysim „Hamletą“?
Režisierius. Tai negi galvojai, kad vaidinsim šitą nesąmonę. Ruoškite sceną, po penkių minučių pradėsime „Hamleto“ repeticiją.
Budinčioji. Bet kaip gi lavonai?
Režisierius. Jais pasirūpins policija. Dublerius jie, manau, turi?
Apšvietėjas. Tikrų tikriausia pisliava! Mano dvylikapirštė! Viskas, aš išeinu!
Napoleonas. Atleiskite, gal kas matėte mano draugą? Karalių Mindaugą? Per sąmyšį jis kažkur dingo.
Paštininkas. Jums telegrama: Karalių Mindaugą nužudė Treniota.
Pensininkas. Ak štai kur jis! Grąžink mūsų pinigus!

                                            Tamsa.

2011-11-16 10:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-08 20:38
Geras, pasijuokiau smagia, bandysime si kuri perkelti i scena:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-19 13:20
Sigitas Siudika
labai juokinga. aišku kas ką pisa ir kam to daugiausia reikia. gal tu ne svoločius gal tu molodec? malonu tikrai perskaityti. yra nepaprastai juokingu vietų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-11 00:22
varna
juokiaus iki nukritimo, geras :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-02-16 19:25
Man labai patiko, juodai gera pjesė, jūs esate talentingas žmogs, gerbiams svolociau:-)
Skaita ne pirmą jūsų darbą, žaviuosi.

Sekmės, gal vieną dieną pamatysim jūsų pjeses scenoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-17 19:57
ieva3003
ačiū už malonų pasiskaitymą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-17 14:40
Plogats Kitkits Nuotstaputsits
Netakykit, kad ne jits (tipo ne Tsvolatciukats tats Aptsvietėjats) - Klaida!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-17 14:37
Plogats Kitkits Nuotstaputsits
O ką radau! tia Tsvolatciukats, tuojauts tsliuktst numautsim jam kelnytets! Ho ho ho!..Pet kats tia dapar..po kelnytėmits nieko nėra??!..Ai ne..yra kitots kelnytėts..apatinėts..pantalonai turpūt..trumpi pantalonai..o jeigu ir tsitats tsmauktst?..Tada atsiranda... - o kokį tsūdą jits tia mala??!..Patskui atsiranda -mumts nutsitsikt ant tokio meno!..Na taip, tskaitotsi neplogai..vits mauni ir mauni kelnytets, tuoj tuoj pamatytsi paut..a..e..na tuojauts kazką tokio pamatytsi, pet..na mautsyti tats kelnytets neatsipotsta, tats tai taip, vitsokiots jots vitsai įdomiots, tik ten kur ne Aptsvietėjats kalpa, pet kiti tokiaits zodziaits, tai pitski jau taip per daug..dirptinots tada kazkaip atrodo kelnytėts..ne medvilnė..ir ne planelė..vilnytėts aitsku nėra..dapartine dirptine tsintetika pitski padvelkia, pet tsiaip nieko, tsutsitskaito, pet kad papaigoje taip ir lieka tik kelnytėts..jau pe kūnelio..matriotska patskutinė o ten vėl nieko..tia jau pitski ne kats..turpūt tai dėl to, kad tia nėra Dievo..Tsvolaciukui nėra Dievo, tai todėl taip..jits turi daug kelnycių tada, pet juotrse..nieko..nėra..neratsta..pet tskaitotsi neplogai, tik nuvilia, kad gale..na gale vitsai ir ne tamtsa reikėtų paratsyti, o PALTUMA, nets kelnytėts pantaloninėts, paltots...Pazinau tik vieną pertsonazą, lapai rytskiai, tai Aptsvietėjats, tia Tsvolatciukats, taip?? Ir netakykit, kad jits, nets tip top. Ir dar - ten kur takiau, kad patsidaro pitski dirptina, tai tsukelia man vaizdiniuts, kaip ptsichologijots moktslų daktarui, kad ir pats Tsvolaciukats pitski dirptinats..na kur jits pytst tsian, pytst ten, tai jits...na tipo jits atseit vyrats..HO HO HO!
Tia puvo ptsichologijots moktslų daktarats Kitkits pitskits!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-17 09:07
omnia mea mecum porto
Tekstas nėra per ilgas, priešingai, į vieną daiktą sudėtas žaidimas kelių šimtmečių stereotipais daro neišbaigtumo, žaidimo žodžiais įspūdį.

Ne visos sąšaukos vienodai vertingos: knygnešiai-kontrabandininkai tegu (nors regis jau buvo kažkur), svoločius tai parašė - gerai, dar Kostas ir Nostras su Adamu. Bet kartą paragavęs negali sustot, pergulėti su riežisieriumi, pensininkai ir jų paštininkai, komisaras ir žurnalistas, net kazino su poliklinika („čia durnynas“).

Patiko apie rašykus („ Matome tik savo sritį, beveik nepastebim kolegų, todėl ir tas atotrūkis vienų nuo kitų toks ryškus, ir pavieniui mes paskęsime vartotojiškoje apsuptyje. Dieve, kokį šūdą aš čia malu. “).

Dar štrichas. Tes trečiu trčdaliu: „Autorius. Dūmai vaizduoja rūką, bet kvaili žiūrovai gali pamanyti, kad čia dūmai, todėl reikia, kad bet kuris pirmas aktorius, pasirodęs scenoje, pasakytų frazę: „Toks rūkas, nors pirštu į akį durk“. Kas pas mus pirmas išeina? A, štai skalbėjos.“

O pačioje pradžioje: „Budinčioji. Teatras klauso“...

Juokingiausia, kad man visai patiko, taip, smėlynuose ji, supista visa, kasdienybės ir melo uždulkinta. Bet juk ir taip tą žinau, nei tau žmogau kokio įdomesnio kodėl, nei gudresnio ką daryti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-16 17:14
Po Edgaro
Na taip. Tokį scenarijų perskaityti, apie jį pagalvoti, suprasti, ką autorius kūriniu teigia, ką neigia, ką iš viso nori pasakyti, per 15 min. sugeba tik genijai. Bet, ir pats autorius truputį kaltas. Nemanau, kad čia lankosi režisieriai ir skaito, skaito, ieško ieško talentų, ieško teksto. Taip, yra konkursai skelbiami, dalyvaujama, laimima.
O čia kitokia liaudis. Retas pulsis skaityti tokios apimties kūrinį, todėl, nors jau žinau, kad Svoloč kaip visada labai įsižeis, bet, kadangi jį labai gerbiu, drįstu pasakyti: juk galima dėti dalimis, pavadinti : 1 veiksmas, 2 veiksmas. O režisieriui nešti visą kūrinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-16 10:55
Žillis_
Sklandžiai, prarijau it kavą begerdamas...tikro meistro ranką turit
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą