Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

- Laikykit mane, medžio vinys, dar stipriau, kad, plėnimis pavirtęs, žemėn nenukrisčiau!
Vėjo gūsio atneštas šauksmas plaikstėsi virš nutrypto rantuoto uolienos paviršiaus. Prietemos apgaubtos kalvos šešėlyje bolavo kelios figūros. Jos po truputį judėjo, leisdamosi žemyn. Išskyrus nuaidėjusių žodžių riksmą nesigirdėjo jokių garsų: besileidžiantys žmonės judėjo nekeldami jokio triukšmo, jie tarsi sklendė virš žemės paviršiaus.
„Žeme šių suskeldėjusių uolų nepavadinsi“, - pagalvojo varna, mėgindama snapu iš plyšio ištraukti į trupinį panašų daiktą. Sužnybtas kieto plyšio snapas įstrigo. Varna muistė galvą, stengdamasi ištraukti jį. „Kad jį kur galas, tokią žemę! Prakeikta vieta! Kaip žmonių vadinama? Golgota? Tai ne kakta, o pasturgalis, kad jį kur velniai! “ – šnypštė paukštis, kol išlaisvino subraižytą  snapą. „Ir ką tos žiurkės čia randa, nesuprantu, ko jos čia šmirinėja? “ Stryktelėjusi ant kito kyšuliuko, o vėliau ant suskeldėjusios uolienos grumsto, varna sukluso. Ji išgirdo kažkokį garsą. Nesuprasdama, iš kur jis sklinda, žengė kelis žingsnelius į tą pusę, iš kurios pasigirdo tylus, vos girdimas, bet neabejotinai tikras garsas, kai vienas paviršius prisiliečia prie kito. „Papt“. Po kelių akimirkų – vėl „papt“. Taškas. Po jo sekė kitas. Po to – dar kitas. Buvo dedamas ilgas taškas žmonijos istorijoje, visos eros pabaigos taškas, tai sukrešantis į daiktą, tai pavirstantis gyvu daugtaškiu, žyminčiu perėjimą iš vienos istorijos etapo į kitą.
Varna pristraksėjo prie pakraščiuose ėmusios krešėti kraujo balutės. Pakėlusi galvą ėmė stebėti, iš kur krito lašai. Tik ėmusi žvalgytis į prieblandoje nelabai matomą vaizdą, varna sulaukė kompanijos: prie balutės atsirado žiurkė, kurią priviliojo salsvas šviežio kraujo kvapas. „Soti žiurkė man nepavojinga“, - pamąstė varna ir susidomėjusi toliau apžiūrinėjo virš žemės stūksančią figūrą. „Koks čia kruvinas reikalas? Kas ką nudobė? “ Ant medinio kryžiaus pakabinti žmonės nebuvo naujiena, mat varna, skraidydama po šalį, matydavo saulės kaitroje paliktus kyboti kūnus. Jie būdavo pakankamai aukštai, kad žiurkės ar šunys jų nepasiektų, o varnos ir kiti maitvanagiai vengdavo šių lėtai mirčiai paliktų kūnų dėl nepakenčiamų aimanų, kurios išsiverždavo iš jų krūtinių.
„Laikyk stipriau ir nepaleisk... “ – ataidėjo šnabždesys iš dangaus. Varna įmerkė subraižytą snapą į kraują. Praskėtusi žiotis liežuviu skanaudama pateškeno į gomurį. Gudriai dairydamasi pilkais iš šonų įstatytais žirniukais – akimis, prarijo. Matyt jai patiko, nes toliau dėbčiodama į šonus vėl siurbtelėjo tąsaus skysčio. Dairėsi, ar mato ją žiurkė, kurią pastebėjo anksčiau šmirinėjant aplink.
Numalšinusi troškulį ir smalsumą varna ėmė rimtai apžiūrinėti, iš kur gi papsi tie tiršti, sodrūs lašai. Kraipydama galvą stabtelėjo, stebėjo nuo prie kryžiaus pritvirtinto žmogaus srūvantį tamsų skystį.
Ištemptos rankos, ant krūtinės nusvirusi galva sutaršytais ir nuo sukrešėjusio kraujo sulipusiais juodais plaukais, tarp kurių styrojo kažkokie spygliai, statmenai įsirėžę į vyro kaktą. Tai štai iš kur lašėjo! Ties žemiausia nusvirusios galvos vieta, kaktos viduryje, nuo visos galvos vis susirinkdavo sutekėjęs kraujas, kuris, prikaupęs pakankamai svorio, kad kristų žemėn, atsiskirdavo ir, nuskridęs apie du su puse metro, pliumptelėdavo į jau prisikaupusį uolos plyšyje šulinėlį.
„Kažin, ar gyvas? “, - pagalvojo varna ir pamatė už į žemę įkasto kryžiaus snukutį besišvarinančią žiurkę. „Na, dar nemačiau, kad žiurkės kryžiais laipiotų“, - atkreipė dėmesį varna.
Susidomėjusios viena kita, jos nepastebėjo kalvos viršugalvio pakraščiais slankiojančios žmogystos. Prieblandoje bolavo kojos ir nuo pečių besidriekiančios apsiausto juostos. Šis barzdotas vyras suko ratu, neatitraukdamas žvilgsnio nuo kraujuojančio nukryžiuotojo. Po tirštėjančių sutemų uždanga nesimatė jo karštligiškų akių, patamsėjusių nuo nepaaiškinamos, tik beveik fiziškai juntamos kančios, paakių, skausmingai iškreiptų lūpų, su tarsi įrėžtomis raukšlėmis kampučiuose. Žiurkė su varna buvo per toli, kad girdėtų jo karštą tankų kvėpavimą ir kartkartėmis iš gerklės išsiveržiančius dusinamos raudos gūsius.
Atsigėrusi kraujo žiurkė susidomėjo ant kryžiaus kabančio žmogaus kūnu. Nuo visą pavakarę saulėje kepusio žmogaus kilo žvėrelį masinantis kvapas: sumišę prakaito, kraujo, limfos, tekančios iš daugybės smulkių, tarsi aštriu peiliu iškapotų žaizdų ir iš gilių, iki kaulo prakirstų kiaurymių, garai. Lengvas grobis – tik stryktelėti kelis šuoliukus, ir jau prie prikaltų kojų, o truputį pasistengus galima pasiekti ir prakirstą šoną. Ji net kelis kartus mėgino ropštis medžiu, bet neišlaikiusi pati savo svorio, vis nusirisdavo žemyn. Varna galvojo viena: „Ar gyvas dar? “ Straksėdama pusračiu prieš kryžių, stengėsi įžiūrėti palinkusioje galvoje akis. Žinojo iš patirties – jei jos juda, vadinasi, žmogus dar gyvas. Tačiau šio nukryžiuotojo vokai buvo tarsi švininiai, užgriuvę akis ir visiškai nejudėjo, kaip ir visas kūnas. Iš praviros burnos srovele sunkęsis kraujas krešėjo, plutele dengdamas sutinusias lūpas. Įsistebeilijusi į krūtinę stebėjo, ar ji nors truputį kilnojasi. Velnias, buvo per tamsu, tankėjanti ir tamsėjanti prieblanda lipdė varnos akis, ir kad ir kaip ji stengėsi įžvelgti gyvybės požymių, niekaip negalėjo suvokti, ar šis mirštantis žmogus dar kvėpuoja. „Na, jei ir gyvas dar, ką jis man gali padaryti? “ Savisaugos instinktas saugojo, bet viliojo toks prieinamas grobis. Akys – pati skaniausia žmogaus kūno dalelė, todėl virš jau nutilusių nukryžiuotųjų galvų ir sukasi maitvanagiai, besivaržantys dėl šio delikateso. Įsidrąsinusi varna šoktelėjo kelis kartus ir suplasnojo sparnais.
Nuo nukryžiuotojo neatitraukiantis akių vyras slinko ir slinko aplink, nejusdamas nei aštrių jo pėdas pro nudėvėtus sandalus pjaustančių akmenų, nei juostančio vakaro nešamos geliančios vėsos, nuo kurios į jo nepaprastai įsitempusias rankas, kojas ir liemenį įsimetė drebulys... Prislopinta aimana virto karštu šnabždesiu, o sukepusių, išdžiūvusių lūpų beriami padrikos maldos žodžiai - nenumaldomu verksmu, tyliu ir taip veriančiu širdį, kad atrodė, jog iš jo burnos išsiverš pati šio žmogaus siela, nebetelpanti kančios nukankintame kūne. Pastebėjęs plėšriąją porelę po jo taip stebimo vyro kojomis, besirengiančią jau siekti kūno, jis atsargiai pasilenkė ir pakėlęs akmenį, sviedė į varną ir žiurkę, vydamas jas šalin. Kažkas neleido jam eiti artyn, kažkas tarsi laikė prirakinęs per atstumą, kuris nieko nereiškė nei varnai, nei žiurkei. Šastelėjusi į šalį nuo šalimais į žemę atsitrenkusio akmens, varna vis dėlto pakilo į orą ir suplasnojusi kelis kartus sparnais, nagais įsikibo į nukryžiuotojo plaukus. Nusitaikė kirsti į geidžiamą skanumyną, tačiau stipriai užtinusių kruvinų vos pravirų akių kampučiuose pamatė blizgančius kristalus, kurie lydėsi ir virsdami vingriomis srovelėmis, liejosi per nusvirusį ant krūtinės vyro veidą. Šis gyvybės blyksnis nugąsdino sparnuotį, varna išsigando jo labiau nei akmens ir kelis kartus karktelėdama, nuskrido šalin, nebegirdėdama šnabždesio, sklindančio iš vos judančių lūpų. Matė tik nutrypto kalno – kaktos pakrašty sukniubusią boluojančią figūrą ir su ja mėginančią greičiu palenktyniauti lauku skuodžiančią žiurkę.

2011-10-16 23:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-01 15:25
gunta
pradžiai citata: "/„Kažin, ar gyvas? “, - pagalvojo varna ir pamatė už į žemę įkasto kryžiaus snukutį besišvarinančią žiurkę. „Na, dar nemačiau, kad žiurkės kryžiais laipiotų“/" (citatos pabaiga), – Na, žiurkė žinoma lipo ne kryžiumi, žiurkei tai buvo vertikaliai stovintis kelias link maisto, ir nei varna, nei žiurkė taip nemąstė, (mat nei jos sukalė to kryžiaus, nei joms tas kryžius reikalingas yra, tai ir nežino kas tas kryžius), taip mąstė žmogus, metęs akmenį į gyvūnus, kuriais jis beje irgi minta (tai byloja II - ojo pasaulinio karo metu, tas faktas, kad Leningrado blokadoje, nei vienos žiurkės nebūtai radęs - delikatesas ir tik taip; sako kad net žmogiena net kiti misti susigundydavo;(kol dar nepradėjo stipriai irti, kol skaidytojai, irgi gyvi organizmai, bei visokios bakterijos, neapnikdavo to kūno apdoroti, kol dar šviežias, neseniai sielą iš savo gniaužtų paleidęs)), Bet kaip, ar jis, tas, besisvaidantis akmenimis, bent pasistengė nukabinti tą raudantį ir vaitojantį, krauju paplūdusįjį, kurio siela jau tiesiog nebetelpa, nepaleidžiančiame jos, iškankintame jo kūne? ar tik nubaidė paukštį, keturkoją žiurkę, beje, kurie abu kartu sudėjus, o to kankinio ten nepakabino - nesukruvino vinių pagalba, ar ir toliau grožisi jo kančia?..

Visai nieko - nešpietnas tas Jūsų alegorinis pasakojimas šiaip jau... Dėmesį išlaiko, erdvės pamąstymams palieka. Gal kiek ištemptas, bet literatūriškas. Neblogai kuriate atmosferą, vaizdus prie viso to. (bent man, taip susiskaitė) O PERSKAIČIAU TEKTĄ ŠĮ, dėl eilėraščio, kuriame pradžioje litanija. Bet smagiai perskaičiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-01 12:52
St Sebastianas


Pakeisti tipinę stebėtojo poziciją į kokį nors gyvį – ne nauja, tačiau pakankamai efektyvi priemonė. Na, kas geriau nužvelgs visą kovos lauką, jei ne virš jo skrendanti varna? Kas geriau už šį paukštį paaiškins ir pagrįs reliatyvumo teoriją? Suteikti gyvūnui žmogiškų savybių – tikrai nieko blogo. Tačiau kai žmogui užauginame sparnus ir apauginame plunksnomis gaunasi išdidus padaras, kuris neskrenda kol nepaspiri. Būtent taip autorius ir spardo per visą kūrinį tą vargšę varną, kuri turi filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Būtent toks kreivas stebėtojo pateikimas smarkiai gadina ir patį kūrinį.

Seniai seniai teko perskaityti tokią mintį, kad jei nori rašyti apie paslaptį, rašyk apie religiją.  Net jei paslapties pats nesugalvosi, visada galėsi pritempti. Kaip kryžių iki Golgotos. Arba kaip nustipusį kuiną iki turgaus. Iki temos pritempta.

Na, gerai, pasidairykime į personažus. Varna, paslaptingasis vyras ir skanios akys? Jei pirmuosius du dar galiu šiaip ne taip pavadinti personažais, tai į trečiojo vietą pretendentų neradau. Žiurkė? Gimnastas prie kryžiaus? Nė vienas netempia iki personažo.

Nežinau ar kūrinys galėjo būti geru, bet bent įdomiu – tikrai. Tačiau niekaip negali apleisti jausmas, kad skaitai gyvulinę pasaką ir štai, po sakinio ar dviejų varna prabils žmogaus balsų: „Ei žiurke, pažaidžiam! Aš vaidinsiu varną, o tu vaidinsi lapę. Sūrio vaidmenį atliks veizolas, kurį paskolins tas rūpintojėlis.“ Būtent nesutapimas tarp to kas pasakojama ir to kaip pasakojama neleidžia kūrinio skaityti rimtai. Vertinimas: 2 (du balai)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-31 02:57
Valkas
Paslapties minimaliai, nors vaizdas ir gražus. Šiek tiek susikonfūzinau skaičiuodamas galimas kūrinio intepretacijas, bet taip ir neradau „tosios“, kuri atrodytų realiausia. Kryžius – žiurkėms ir varnoms, tikri žmonės bijo eiti artyn? Maldos (fanatikai?) yra vienintelis dalykas, palaikantis religiją? Net maitėdos nedrįso jo liesti (arba kas nors dar pompastiškesnio)? Nežinau. Kaip bebūtų, tvarius dailus ir dailiai skaitosi.

6
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-29 21:28
Varinė Lapė
Vienas iš išskirtiniausių konkurso kūrinių.

Varnos personifikavimas atrodo taip paprastai, lyg varnos iš tikrųjų turėtų panašių minčių. Atrodo žiurkė ir varna gana bjaurioje ir skausmingoje vietoje, bet joms tai nėra kažkokia ypatinga aplinkybė, pagrindinis dalykas – kažkas valgomo. Gyvuliški instinktai.

Kitaip pažiūrėta į konkurso sąlygas, bet ir vėl – paslaptis tarp eilučių. Kūrinys turi paslaptį, ji aiški, bet ne apie paslaptį kūrinys. Tikrai įdomiai.

Keista intriga juntama iki pat pabaigos. Vieta, kur varna įsikimba į plaukus emociškai stipri.

6,3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-27 18:16
pilkė_
Pirmiausia sveikinu, kad pavyko suregzti originalią idėją, na, ir ją įgyvendinti. Regis, nuo kūrinio pradžios iki pabaigos nieko ypatingo neįvyksta, bet įtampa šiaip ne taip išlaikoma, nors kai kur, manau, šiek tiek per daug įsižaista (kad ir tas kraujo krešėjimo motyvas turbūt stipriau atrodytų sutelktas į vieną vietą).
Vienas iš tokių tekstų, kuriuos reikia skaityti kitaip, nei daugumą konkurso darbų. Čia nesinori šmaikštauti su letenų ginčais, gal kalta  rimta nuotaika, gal tema, gal tradicija grįstas mąstymas :). Ir tai (kitoniškumas), mano akimis žiūrint, jau yra pliusas.
Kūrinys nėra lengvas, bet tas “nelengvumas”, regis, kyla daugiausia iš temos ir kultūrinių/istorinių/religinių/arkaiptendar posluoksnių. Pats pasakojimas, kalbėjimas gana paprastas, visgi autoriui reikėjo jautrumo ir išmanymo, kad suderintų keletą iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamų dalykų. Vertinu šį kūrinį už visuomenėje įsišaknijusio požiūrio aplankstymą, bet taip pat turiu ir pastebėti, jog minčių šiek tiek trūksta, todėl kūrinys vienu tarpu bent jau man atrodo pastatytas ant monotonijos ribos. Pabaigoje žmogaus personažas atlieka  tarsi gelbėtojo vaidmenį, nors jis pats neišbaigtas ir, regis, net neypatingai pagrįstas. Ir kiti personažai nėra stiprūs. Jie iš esmės vienodi, paklūstantys kažkam, turbūt Autoriui, kuris, išeitų, stovi labai arti už teksto. Dėl šito panašios temos ir yra slidžios. Pagundos autoriui būti per arti. O tai riboja personažus.
Dar nepatiko tai, kad efektas čia lyg ir aukščiau už mintį, bet puikiai suprantu, jog patiko/nepatiko - ne kriterijus, todėl vertindama stengiausi užmurmėti šitas katiniškas mintis. (4,5)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-21 14:53
Mojo Jojo
nors istorijos epizodas labai trumpas (atskrido, paragavo, nusitaikė ir nuskrido), šis darbas pakankamai rimtas, dėl savo įtaigaus detalumo. +
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-18 22:59
augaviskas
Dėmesys detalėms ir atmosfera daro didelį įspūdį, bet nelabai įtikina varnos sužmoginimas, blanki pabaiga, neaiškus pasakojimo ritmas (taip, klampus - tinkamas žodis).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-18 17:44
Kirais
Nesiskaito visiškai, užgauti nenoriu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-18 14:43
MacteAnimo
Klampūs sakiniai.
Savotiški, gebantys įtikinti, nupiešti vaizdus, bet klampūs. Praverstų sakinių apdaila. Skaitai ir jauti spaudimą: tu pamesi sakinio minties giją arba tas sakinys tave pribaigs. Bac
Įspūdingas tekstas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-18 11:07
Svoloč
Geras gabaliukas, bet man pasirodė nelabai sklandus arba per sunkūs sakiniai vietomis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-18 09:07
Mylista sutinka su viskuo
Esu netikintis, į pamaldas vaikštau retai, bet žodžiai yra įstrigę galvon.

"Surinkęs apaštalus Paskutinės vakarienės menėje, Jėzus paėmė duoną į savo rankas, laužė ir davė jos jiems, tardamas: „Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas." Paskui jis paėmė į savo rankas taurę vyno ir tarė: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui.""

Tikintieji krikščionys kasdien per mišias turėtų tikėti, kad prieidami komunijos geria Kristaus kraują ir valgo Kristaus kūną.

Tuo šis apsakymas ir šiurpus, tuo pasiskanavimu, kuriuo kasdien gyvena apie 2 milijardai pasaulio žmonių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-17 22:51
diii
Kūrinys  įtraukiantis, nuoseklus, įdomus, vertas dėmesio.
Kas mane sutrikdė, tai dažnai vartojami žodžiai apie sukrešėjusio kraujo skonį.
...įspūdingai.

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-17 16:46
Flax
Įdomi idėja ir geras atlikimas. Tačiau taip dramatiškai vystytai istorijai pritrūko lygiavertės kulminacijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-17 13:19
gbraznauskiene
Įdomus, įtraukiantis jau vien dėl temos, o ir visa kita. Solidus darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-17 10:21
Mylista sutinka su viskuo
Rašinio kalba ne visur paveža, daug smulkių nepataikymų, tokių kaip "žodžių riksmą" , "varnos ir kiti maitvanagiai", "vokai buvo tarsi švininiai", kurie labai prašosi patvarkomi. Teksto sumanymas, situacija - tikrai neeilinis. Nors ir nemalonias, bet neabejotinai stiprias emocijas sukeliantis rašinys. Vien už tai galima rašyti penketą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-17 09:55
Pranas
O -cho!
Įdomus, gražiai mane nustebinęs, rimtas darbas, pritraukęs ir nepaleidęs nuo pirmos eilutės iki taško.
Geras kūrinys! Turinys irgi toks,kad, regis, tik susapnuoti jį galima buvo.
Būk drūtas!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą