Trys varpo dūžiai man nieko nesako,
Ir stiklu šniokščiančios upės.
Jei tamsa galėtų prabilti,
Aklumas visai negąsdintų, bet
Žinau, kad šiurpas – nebylys,
Voratinkliu aukas apraizgantis.
Bekraujais pirštais liesdamas
Parklupdo viltį.
Ir iš trijų lieka du
Varpo dūžiai man nieko nesako,
Ir jazminų įspaudai plaukuose.
Jei tylą apčiuoptumėm,
Ji galėtų mus lydėti, bet
Žinau, kad skausmas – neliečiamas.
Ir jis keičia mus iš vidaus,
Pavergdamas sielą
Atima tikėjimą.
Ir iš dviejų lieka vienas
Varpo dūžis man nieko nesako,
Ir saulės zuikiai žolėje.
Jei tuštuma būtų matoma,
Nejutimas visai nežeistų, bet
Žinau, kad kančia – akla,
Nesirenka, kam ikąsti.
Suleidusi nuodus klauso,
Kaip miršta meilė.
Pet ji renkatsi...Ji uodzia tsilpnetsniuts, tsutsilpnėjutsiuts, patsidariutsiuts tarputs ir pritsėlinutsi įkanda ir tada, jei tsutsigriepi, tai daugiau ne, pet jei ne - tai ji vits kanda ir kanda, kol uzkandzioja mirtinai, taip.
nerimastingai pasakojanti tyla, pasirinktas kiek greitokas tempas ataidėjimui, nemažai neigimo, kiek sentimentaliai liūdna pabaiga, bet apskritai įspūdis geras