Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Irna Labokė Irna Labokė

Cinoberis

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


...  Namai pilni saulės švytėjimo, šokoladinių saldainių ir juoko. Šokoladinius saldainius mums atveža mylima tetutė iš didelio saldainių fabriko kitame mieste. Ji ten dirba. Dirba – nereiškia, kad  vagia. Saldainius, ir ne tik juos, vagia dideli ponai sunkvežimiais ir niekas to nepastebi, o tetutė tik po vieną du saldainėlius kasdien, užsikišusi už palto rankovės atvarto, išsineša iš fabriko. Taip prirenka jų kelis kilogramus. Tada veža mums. Saldainius iš pradžių valgome, kas kiek norime, o kai jų lieka nedaug, tėtis suskaičiuoja ir visiems padalija pagal nuopelnus, aišku, prieš tai ištardęs, kas kiek suvalgėme. Mes su Zilte ir Verdukas bandome nuslėpti, kad kaip smakai tuos saldainius rijome, bet tėvas tai nujaučia – kažkaip kiaurai mus permato, arba sprendžia pagal save, nes ir pats ryja be skaičiaus, – o ištardyti, priversti savo atžalas pasakyti tiesą, kad neįprastų meluoti, yra  jo šventa pareiga, kaip šeimos galvos, dėl sveiko auklėjimo. 
      Juoko ir saulės švytėjimo  jau kelinta diena  namai pilni ne tik dėl saldainių, bet dar ir todėl, kad mama su tėčiu užsidarę savo miegamajame kikena it durnaropių privalgę, negali sustoti. Jiedu pasikeisdami vienas kitam garsiai skaito „Don Kichotą“ ir žvengia.  „Don Kichotas“ – tai nerealiai stora knyga, ant kurios viršelio nupieštos dvi žmogystos – viena ant arklio, kita ant asilo, – o už jų didelis malūnas. Tėvai taip įnikę į knygą, kad net neskaičiuoja, kiek mes iš krepšio paimame saldainių. Tėtis kvatoja savo karūzišku tenoru, mama it katytė, jau kuris laikas nebe avis,  kniauksi. Akomponuoja.   
    Šiandien jie kvatoja itin garsiai, be perstojo. Tėtis prunkšdamas išlekia iš miegamojo pasiimti dar saldainių: tik kyšt ranką į krepšį ir – atgal į miegamąjį.
    – Cinoberis! Iš užpakalio byra cinoberis... Jopštratararaika! Iš užpakalio... Cinoberis... –  springdamas  kartoja tėvas. 
    Pamatęs mane, ruošiančią pamokas, – Verdukas su Zilte ritinėjasi kitame kambaryje – kikendamas klausia:
    – Ar žinai, kas yra cinoberis?
    – Ne, nežinau, – atsakau, bet, matydama linksmą tėvą,  irgi juokiuosi.
    – Cinoberis ... iš užpakalio. Sugalvok tu man... Tai tokie raudoni milteliai, – sako jis pro juoko ašaras. – Užsirašyk. Raudoni  milteliai.
    Užsikrečiu juoku. Man prieš akis iškyla nerealūs vaizdiniai. Nors dar nežinau nei kas tas Don Kichotas, nei cinoberis, įsivaizduoju storą, didelį it debesis užpakalį, iš kurio kaip iš malūno nepaliaujamai byra raudoni miltai. Jie nudažo kelią, kuriuo karietomis keliauja damos su skrybėlaitėmis ir džentelmenai, medžius, žolę, vežimus su arkliais, pučia raudonas vėjas, skamba raudonų bažnyčių  varpai, trobose raudonos moterys verda vakarienę, o vaikai sau  valgo  raudonus saldainius kiek tik panori.  Visas pasaulis yra vienas didelis linksmas CINOBERIS.
      Iki šiol spėlioju, kam ten tie raudoni milteliai iš užpakalio galėjo byrėti, įdomu, kurį romano herojų Servantesas taip juokingai apibūdino. Gal vis tik Sančą Pansą, o gal Toboso Dulsinėją? Ne, Dulsinėjai neturėjo byrėti – netinka, negražu.  Jei tikrai byrėjo, tai dar galėjo byrėti pačiam hidalgui, liūdnojo veido riteriui, juk jis šiaip ar taip  jau buvo senas, o seniems ko tik nenutinka. Skaitydama „Don Kichotą“ taip ir neradau tos vietos su tėvą prajuokinusiu cinoberiu iš užpakalio, o gal tokios net nėra.
    Vėliau sužinojau, kad cinoberis – tai ryškiai raudonos spalvos pigmentas, nuodingas, dar priešistoriniais laikais naudotas Kinijoje.
2010-11-16 12:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-09 22:46
Vydė Brėkšta
saldžiai skaitosi, dar tebesijaučia saldainių skonis, o va apie cinoberį :))) pirmąkart išgirdau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-30 12:16
Gyvos sielos
Keistas vertinimas!
Nors tai nereiškia, kad kūrinys blogas!:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-23 01:12
Avoir
Beje, penki. Nes jei jau šiam tekstui neduočiau, tai jau kaip ir nelabai kam iš prozininkų beliktų toks įvertinimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-23 01:07
Avoir
Jei pasakotoja – ta pati mergaitė – negerai, nes keičiasi pasakojimo stilius. Jei siekiama kalbėti vaikiškiau, manau, jog vykusiai, tik vėlgi reikėtų reikįtų sugrįžti prie stiliaus problemos.
Pradžia nuteikė optimistiškai. Nors ir šįkart einama stereotipiniais keliais, tačiau nepamiršta užkabinti giliau, tarp, rodos, paprastų ir įprastų sakinių veriasi vagimo, melo ir moralės klausimai, problematika.
Aš nebūčiau aš, jei nesikabinėčiau. Jei čia nepamiršai aplinkos, tėvų, vaizdingumo ir charakteristikos, tai pati pasakotoja palikta nyki. Vien tik įsivaizdavimas mus nuveda arčiau jos, tačiau jos jausenos, santykio su skaitytoju nelabai pastebiu. Ji palikta nuošalyje.
Pabaigai norėčiau pagirti. Vaizdu, ir gylis sunkiau išmatuojamas. Gerai susidorota su nuotaika, kalba, tonu, vaikiška retrospektyva. Džiugu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-21 19:07
drugelis7
Saldus nuotaikingas kūrinys:).
Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-20 13:48
Čia ne Aš
Visai smagus ir nuotaikingas kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-19 23:55
Dvasių Vedlė
Pritariu NTropijai. Man irgi ne iki galo viskas aišku. Aišku tik, kad visi saldainius valgė - šitą autorė tiesiog įkalė galvon.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-19 22:49
pilkė_
Kažkaip nesupratau, negula man šįkart tekstas, kaip tai ožkai žolė pro dantis prasprūsta ir žiūri paskui - neatsikandai, nugi ne dar. Iš naujo. Ne, kažkas netvarkoj su Don Kichotu čia. Arba su mama ir tėčiu. Visą laiką laukiau bent užuominos, ką jie tenai veikia tuo don Kichotu dengdamiesi. Bet lyg ir iš tiesų skaitė.
Su saldainiais tai viskas tvarkoj. Geroj vietoj tetulė dirbo. Manoji dirbo mėsos kombinate :(((

O gal ten jie "Gargantiua ir Pantagriuelį"...?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-19 00:02
BAIBA
kabinėčiausi, bet kaip cukrininkė,iš principo negaliu to daryti,nes kalba eina apie saldainius:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-18 20:05
diii
Visas kūrinys gražiai subyra į tą vienintelį žodį /Cinoberis/.
Man patiko šilta šeimyninė aplinka, gražūs žmonių tarpusavio santykiai, gyvai ir natūraliai išsakytos autorės mintys...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-17 12:23
Kraujas sriuboje
Labai gražiai, meistriškai parašyta. Pradžia skamba kaip kūrinys vaikams. Na o toliau įdomiai. Kūrinys įtraukia. Man pvz. "Don Kichotas" viena iš nuobodžiausių skaitytų knygų. Bet kažkam ji juokinga...Labai patiko priešpaskutinė pastraipa.

"Užsikrečiu juoku. Man prieš akis iškyla nerealūs vaizdiniai. Nors dar nežinau nei kas tas Don Kichotas, nei cinoberis, įsivaizduoju storą, didelį it debesis užpakalį, iš kurio kaip iš malūno nepaliaujamai byra raudoni miltai. Jie nudažo kelią, kuriuo karietomis keliauja damos su skrybėlaitėmis ir džentelmenai, medžius, žolę, vežimus su arkliais, pučia raudonas vėjas, skamba raudonų bažnyčių  varpai, trobose raudonos moterys verda vakarienę, o vaikai sau  valgo  raudonus saldainius kiek tik panori.  Visas pasaulis yra vienas didelis linksmas CINOBERIS. " - Super.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-16 18:27
indulgencija
cinoberis...subtili spalva
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-16 14:19
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Netąmonė, tsitaip uzkitsti tsokoladiniai taldainiai itstirptų.., taip?? o kokie tia vardai vaikų..? Ats netsupratęts tokių vardų.
kichotą??..Ats kai puvaumazats, tskaiciau Dekameroną, tikrai tikrai ats nemeluoju..vitsai nieko..peveik ir tsupratsdavau vitsuts reitskiniuts, nets vitsuts matydavau akytse ir tsiaip girdėdavau, tik tia aitskiau..Its etsmėts tai vaikitska knyga..tsuaugutsiemts, kurie tsuaugo, pet tuotse dalykuotse liko vaikaits ir vits nori ir nori apie juots tskaityti ir ratsyti, o apie kituts dalykuts ne, nets tai jiemts vitsada įdomiautsia, kaip vaikamts matinytėts ir lėlėts, taip.
Cinoperits?? Tai tats pats tsektso pavadinimats..taip..tik kitaip pavadinta, - jie vitsada nori kalpėtits ir galvoti tik apie tsektsą tie tsuaugę, net keitsta - juk gali vitsą naktį utsiiminėti tsektsu ir uztekts, kam dar per dienats apie tai tsvaigti...Ir taldainių galima nutsipirkti kilogramą ir atsivalgyti kuriam laikui ir...pet ats ne į temą, taip??..Tada atsipratsau.
Cinoperits.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-16 13:36
Patarnaujantis
Viskas, ką toliau išsakysiu, yra tik mano asmeninė nuomonė. Neaišku, ar apskritai verta apsvarstymo.

Perskaitęs pagalvojau, kad pirma šio teksto dalis netikusi. Kodėl? Man koją pakiša tai, kad tekstas trumpas, o didžiulė pastraipa skirta vien saldainiams. Taip, situacija su jais kuria bendrą šeimos vaizdą, bet tai buvo galima padaryti ir saikingiau.

Labai nepatiko šis sakinys: „Saldainius, ir ne tik juos, vagia dideli ponai sunkvežimiais ir niekas to nepastebi, o tetutė tik po vieną du saldainėlius kasdien, užsikišusi už palto rankovės atvarto, išsineša iš fabriko.“ Vien šis sakinys privertė nemėgti pasakotojo – maždaug vienas iš tų, kurie viskuo nepatenkinti, sėdi 15min.lt ir komentuoja, kaip blogai jiems gyventi. Tiesiog manau, kad buvo galima apsieiti be šito sakinio ir nepakenkti minčiai. Nesinori skaityti apie tai, ką ir taip visi kartoja kaip prisuktos mašinėlės.

Tas tėvų juokas gal ir turėtų būti komiškas, bet... Mano galva, nevykęs palyginimas: „kikena it durnaropių privalgę“.

Ir vis dėlto po nekokios pradžios įžvelgiau šiame tekste šį tą gražaus. Viena pastraipa taip patiko, kad net nukopijuosiu ją visą į komentarą: „Užsikrečiu juoku. Man prieš akis iškyla nerealūs vaizdiniai. Nors dar nežinau nei kas tas Don Kichotas, nei cinoberis, įsivaizduoju storą, didelį it debesis užpakalį, iš kurio kaip iš malūno nepaliaujamai byra raudoni miltai. Jie nudažo kelią, kuriuo karietomis keliauja damos su skrybėlaitėmis ir džentelmenai, medžius, žolę, vežimus su arkliais, pučia raudonas vėjas, skamba raudonų bažnyčių  varpai, trobose raudonos moterys verda vakarienę, o vaikai sau  valgo  raudonus saldainius kiek tik panori.  Visas pasaulis yra vienas didelis linksmas CINOBERIS.“

Man atrodo, kad čia labai meistriškai parašyta. Vėliau ir tas Servantesas su savo „Don Kichotu“ kažkaip įsisuko. Ir galbūt dėl to per greitai pasibaigė pasakojimas.

Tai tiek galiu pasakyti. Nelabai pradžiugino mane šis tekstas. O išsisukti galima iš bet kurios situacijos, tik reikia žinoti kaip.

Laukiu kitų tekstų. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-16 13:36
augaviskas
Tikrai labai įdomiai tėvai nupiešti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-16 13:06
Laukinė Obelis
Hmm...
Linksmai.
Tik labai daug saldainių tekste, ypač pradžioje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą