Tiotia Maša

.... Tiotia Maša – mūsų kaimynė. Rusė. Ji kvepia kepta silke, česnakais, troškintais kopūstais ir dar visokiais galais pakaitom, bet dažniausiai – viskuo iš karto. Mėgsta valandų valandas su kitomis rusėmis kieme  loti – taip sako tėtis – ir spjaudyti aplink suolą saulėgrąžų lukštus, o jos vyras mėgsta gerti degtinę ir miegoti, todėl jo net nesu mačiusi. Kai tėtis darbe, tiotia Maša dar mėgsta ateiti pas mamą ko nors  pasiskolinti: druskos, cukraus, miltų, aliejaus ar dar ko nors. Mama nemoka atsakyti. Paskolina. Tiesa, skolinasi  kaimynė juokingai nedaug ir visada grąžina, ką pasiskolinusi, tik mama jos gražintų daiktų nebenori turėti.  Ji juos kažkur padeda atskirai. Ir aš nenorėčiau, nes viskas, ką mūsų kaimynė sugrąžina, turi šlykštų česnakų arba silkės kvapą. Mes negalime į  arbatą dėtis silke dvokiančio cukraus, ir viskas. Tai  paprasčiausiai bjauru. Bet tiotiai Mašai apie tai geriau nežinoti, nes bus apkalbų, kaip mama sako, ant viso miesto.
    Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio tiotiai Mašai aš negaliu būti visiškai abejinga. Ji turi dukrą Niną, kuriai aš pavydžiu, net labai. Visos kiemo mergaitės jai pavydi, bet aš labiausiai. Ir kaip nepavydėsi – Nina lanko baleto būrelį ir turi baltus atlasinius baleto batelius. Jie vadinasi puantai. Namo prieangyje juos apsiauna, apvija atlasinėmis juostelėmis savo dailias kojytes ir, visoms mergaitėms matant, atsistoja ant pirštų galų. Visiškai, ant pačių galiukų. Ir tada... tada ant tų savo pirštų galiukų mums šoka kaip tikra balerina, lengvai ir aukštai iškeldama vieną koją, paskiau kitą, niūniuodama sau tikrą muziką iš tikro baleto „Spragtukas“. Tai tiesiog stebuklas! Taip, taip, Nina visai kitokia nei jos mama, ji nepaprasta. Ji net išmokė mus, kiemo drauges, sudėti rankų pirštus taip, kaip tikrame balete sudeda balerinos, kas  nėra visai lengva.
    – Štai taip, – parodė, – matot, kokia ranka turi būti? Kaip gulbė. Balete tai visų svarbiausia.
    Daugybę dienų miklinau rankų pirštus, plaštakas,  kad būtų panašios į gulbę – į tikros balerinos rankų šokį,  ir plasnojau savo vaikystės svajonių pasaulėlyje.
    – Irtele, nubėk pas tiotią Mašą kočėliuko, – skubina mama, – bulvės baigia virti, turiu košę sugrūsti, o kočėlo nėra. Pasiskolina mat, o grąžinti neskuba. Och, ta Maša...
    Niekada nebuvau  pas kaimynus, nes tėtis griežtai draudžia mums eiti pas svetimus.
    Paskambinu kriokiančiu durų skambučiu ir išgirstu: Vchodite, otkryto. Suprantu, įeiti leidžiama.
    – Mama prašo bulvių... bulvių... – nežinau, kaip rusiškai kočėlas, todėl rodau bulvių grūdimo judesį, kad tiotiai Mašai būtų aiškiau.
    Kaimynė dairosi,  po visą virtuvę skraido – ieško kočėlo,  nėra, nors tu ką. Pagaliau pamato jį ant siuvimo mašinos – apskretusį, su pridžiūvusiais, parudavusiais bulvių košės likučiais. Plauna po kranu, grando peiliu, skuba. Ieško kuo nušluostyt. Jos akys užkliūva už ant grindų sumestos nešvarių skalbinių krūvos, išsirenka papilkėjusią, surūgusią paklodę ir nušluosto.
    Nešiausi mūsų kočėliuką kaip ne savo. Mamai skubiai išporinau, ką mačiau.
    Tądien bulves valgėme negrūstas.