Muštynės

Kiemas – tai toks dalykas, kur vaikai nuolat susimuša.  Net visai geri taip daro. Iš pradžių žaidžia gražiai, bet paskiau ima  ir susimuša – nesupaisysi, kas kaltas, kas pirmas pradėjo. Nėra dienos, kad koks vaikas bliaudamas neparlėktų namo. Pabandyk aiškintis, visi meluos, išsisukinės, vienas kitą skųs. Dažniausiai susipjauna berniukai, „kaip šunėkai“ – sako tėvas, „neišauklėti“ – sako mama. Su jais geriau neprasidėti.
    Tėvai mudvi su sese išleidžia į kiemą, bet liepia būti geroms mergaitėms ir nepaleisti iš akių Verduko. Bet  mūsų mažius kaip ungurys iš akių išslįsta ir, žiūrėk, – jau  gatvėje, eitų sau ir nueitų neatsigręžęs. Aišku, pasiklystų,  tada man ir Ziltei galas. Tėvai neatleistų tokio neapdairumo.
    Mudvi vengiame su Verduku eiti į kiemą. Geriau vienoms, tada mama mūsų taip netyko,  kartais net galime su vaikais nubėgti už visų daržų ir sulipti  į didelį medį. Baisiausiai norėtume, kaip kiti vaikai,  šliaužti ant pilvo per žolę, į svetimą daržą, paslapčia nusiskinti, tiksliau pavogti, mažą, kvepiantį agurkėlį, kramsnoti jį, kikenti ir visaip išsidirbinėti, bet mudviem su Zilte negalima susitepti suknelių, negalima muštis,  negalima negražiai kalbėti, negalima imti svetimus daiktus. Praktiškai negalima nieko, kas galima kitiems. Dėl to mes  dažnai kenčiame vaikų užgauliojimus. Ypač kliūva man, nes aš dičkė. Berniukai mane stumdo, lepūne pravardžiuoja ir visaip provokuoja, kad elgčiausi kaip visi. Šiaip sau, sako, tyčia.
    Kelis kartus buvau bloga, dariau taip, kaip bernai liepė. Jų pavyzdžiu, puoliau per gatvę, visai prieš atvažiuojančios mašinos ratus: porą kartų spėjau perbėgti, o viena mašina ėmė ir pertrenkė. Ačiūdie, laimingai. Matė kaimynė, persigandusią parvedė namo ir viską pasakė tėvams. Stovėjau kampe pusę dienos ir tėvo liepiama apmąsčiau savo kvailumą ir beprotišką poelgį.
    Kartą mane berniukai primušė, tyčiojosi, ypač  Slavka iš gretimo namo. Jis kažkaip mokėdavo visus vaikus paveikti, sukurstyti, sukiršinti, paskiau kikendavo sau patenkintas. Tėvas tada nuėjo pasikalbėti su jo tėvais, bet tas pokalbis nieko nedavė. Slavkos tėvas pasakė, kad jo sūnus – geras vaikas, ir ko čia, maždaug, iš jo norime. Didžiavosi savo bjauriu paaugliu ir nedraudė jam iš  vaikų tyčiotis, apgaudinėti.
    Štai tada ir įsiuto mano tėvas.
    – Nepasiduok tam pasipūtėliui, drąsiai trenk į marmūzę, jei ką – griebk už plaukų ir patąsyk kaip šniūrą. Aš jam, rupūžei, parodysiu, – tėvas grūmojo ne tik Slavkai, bet ir jo tėvui. – Nesijaudink,  už viską atsakysiu.
    Žiūriu išpūtusi akis į tėvą ir savo ausimis netikiu. Liepia nepasiduoti. Moko apsiginti.
    Ilgai laukti neteko. Slavka tik ir ieškojo progos mane paerzinti. Kilus konfliktui, įsidrąsinau ir ne juokais su juo susirėmiau. Iš pradžių jis sutriko, negalėjo patikėti, kad gavo į kuprą. Ir nuo ko? Nuo manęs, švarutės, gerutės. Kai bandė atsiteisti, dar gavo. Ir dar. Paskiau mudu įsikibome vienas kitam į atlapus, į plaukus, aš iš visų jėgų jį purčiau, kumščiavau, spardžiau, pešiojau, galiausiai įkandau į ranką.  Vaikai,  ratu  sustoję, pradėjo palaikyti mane, matyt,  jiems pabudo teisingumo jausmas.
    – Duok jam! Duok! Duok! – šaukė jie. – Va taip, taip! Gerai! Bravo, Irte! Uraaaaaa!
    Slavka nubėgo apsisnargliavęs pasiskųsti savo tėvui, karininkui, o aš susijaudinusi parlėkiau pasigirti, kad įveikiau tą rupūžę, kad jis dabar bliauna.
    – Tegul tik man ateina tas karininkėlis, tegul tik pabando priekaištaut, – ramina mane tėtis, – aš jam pasakysiu... aš jam parodysiu... duris parodysiu.
    Neatėjo. Nepriekaištavo.
    Gerokai vėliau, gal po aštuonerių metų, gal po dešimties, Slavka miesto parko šokių aikštelėje  pakvietė mane šokiui...