Laiškas rudens žmogui

Paskutiniai saulės spinduliai

Nuskandino mano meilę lapų jūroj.

Tu – rudens žmogus, todėl žinai,

Kaip į širdį kartais šalnos duria.

Jausmas į laukimą panašus,

Kai išsirikiavę paukščių voros

Paskutinį kartą nužvelgia laukus

Ir mažais taškeliais virsta toliuos.

Tas laukimas, visą laiką manyje, tyliai augo,

Lyg šermukšnis sunokino uogas.

Ir nepajutau, kaip sulesė mane

Jausmas liko tarsi medžių šakos – nuogos.

----------------------------------------

Ne viena esu, - su rudenio kerais.

Su voratinklių tyla ir šėlsmu vėjo.

Ir žinau, kad greit nebeskaudės širdies

Niekada tavęs juk neturėjau...