Sapnas*

<... > Iki šiol taip ir nesupratau – sapnas tai buvo ar ne sapnas. O gal – tik kontūzyto prieglušio smegenų, kamuojamų deguonies alkio, haliucinacijos? Nors, žiūrint iš šių dienų pozicijos – tai ne taip jau ir svarbu. Įdomiau – kas man tada vaidenosi.
    Kiek pamenu – miriau, ar bent, tąkart, taip atrodė. Trūktelėjo mane tokia jėga, tarsi penki viršgarsiniai lokomotyvai temptų. Išlėkiau iš savo kūno pro atmerktą akį, kaip pro kokį bažnyčios varpinės bokšto langą, tik ne žemyn smigau, o kažkur į dausas susiurbė. Tiksliai negalėčiau pasakyt, kad kilau būtent aukštyn – nes tokios sąvokos kaip viršus  ar apačia  paprasčiausiai nustojo egzistavusios. Apie visokius tamsius tunelius su jų gale šviečiančiais prožektoriais tada nieko nebuvau nei skaitęs, nei girdėjęs, tiesą sakant – niekada nesidomėjau, tad nenuostabu, kad jokių urvų su spindinčiais išėjimais nemačiau. O ir laiką – kažkas išjungė...

    Bet koks nors kiek mąstantis organizmas, tokioj situacijoj, būtų baisiausiai persigandęs – ne išimtis ir aš. Nors ekstremaliose situacijose, kiek atmenu, protingos drąsos nepritrūkdavau, bet nuo nekontroliuojamo panikos priepuolio čia išgelbėjo tik viena aplinkybė – nespėjau...
    Nespėjau išsigąst, kai pajutau – jau esu gerai pažįstamoje vietoje, tik, bėda – niekaip negalėjau prisimint, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvau čia patekęs. Taip besvarstant, pastebėjau, kad bent jau negyvenamon salon tikrai nepapuoliau. Mat, su manimi savo draugija dalinosi dar vienas individas. Kaip supratau – vyriškos lyties: gerokai pagyvenęs, sauso, glamžyto veido, bet skvarbių, pilkų akių, žilas, ilgaplaukis, barzdotas senolis. Tos jo aukštą kaktą vagojančios raukšlės, tarsi kokios runos, bylojo apie už jų besislepiančią nepaprastą išmintį, įvairiapusę patirtį bei ryžtą, įveikinėjant sunkumus tai patirčiai įgyti.
    Dieduko drapanos – niekuom neypatingos, neišsiskiriančios kažkokiomis konkretesnėmis detalėmis ar aksesuarais iš visos jo aprangos arsenalo. Turiu omeny ne kokius Versace ar Hugo Boos, kur tik iš užrašo ant etiketės gali nustatyt – koks “kietas“ skudurų savininkas. Ne, viskas daug paprasčiau. Senolis buvo susisupęs į gerokai panešiotą, matyt, dar prieštvaniniais laikais praradusią savo spalvą tuniką, apsijuosęs nužįstu virvagaliu, už kurio užkištas kabėjo kažkoks nedidelis maišelis. Sėdėjo jis kaip turkas, sukryžiavęs kojas po savimi. Kairėje rankoje laikė lazdą, tiksliau – ilgą medgalį, kurio vienas galas rėmėsi į žemę, priešais jo kurpalius, o kitas buvo permestas per petį.
    Tarp mudviejų ruseno nedidelis laužas. Ta aplinkybė manęs kažkodėl nestebino. Atrodė, kad visuose panašaus pobūdžio susitikimuose, laužas – įprastas, nepamainomas dekoracijų atributas. Dūmų nebuvo, todėl niekas netrukdė stebėt priešais sėdintįjį.

  - Tu – Tėnj*. – Pradėjo senis netikėtai. Tai buvo ne klausimas, greičiau – fakto konstatavimas. Negalėčiau pasakyt kokia iš visų pasaulyje mano girdėtų kalbų nuskambėjo šitas kreipinys, nes pašnekovo lūpos nė nekrustelėjo. Jis nieko nepasakė, bet aš jį puikiai girdėjau ir supratau.
    - Žinau, žinau, – tęsė, – visiems įdomu – kas ten po tos mirties dedas. – Pilkose jo akyse žaidė laužo atšvaitai, bet žvilgsnis dvelkė aštriu, lediniu, kiaurai smelkiančiu durklu. – Ogi nieko. Po mirties nieko nėra. Tiksliau – yra tik niekas.
  - Bet aš dabar juk kažkur esu? Negi dar nemiriau? – Išsprūdo man.
  - Tu čia – tik svečias, o ne pastovus gyventojas.
  - Tačiau... – Bandžiau apeliuot.
  - Pamaldžių bobučių pasakos! – Kaip kirviu nukirto žilagalvis. – Savęs paguodimui.
  - Na, šitos pasakos net keliose knygose aprašytos, – nusprendžiau pamatuot pašnekovo humoro gylį, – viena iš jų Biblija vadinas, bene nesi girdėjęs?
  - Kur gi ne. Juk pats ir padiktavau! Tik paskui visokie rašeivos įsigudrino ją perrašinėt taip, kaip jiems atrodė patogiau. Remix‘uotojai perkruštieji! Jau atsibodo visi tie žmogėnų išsišokinėjimai. Nusprendžiau – gana, ir taip ilgai mano kantrybę, kuri, jūsų mastais, gal ir atrodo begalinė, mėginot. Metas permainoms.
  - Kokioms dar permainoms, bene vėl tvanas gręsia? – Pradėjau spėlionių žvalgybą, norėdamas įsitikint, ar su Tuo, kaip įsivaizduoju, „derybas“ vedu.
  - Tvanas? Cha! Dukart tie patys bajeriai – banalu. Nūdienos „nojų“, kurių priviso ištisa galybė, taip paprastai nepasiruošusių dabar neužklupsi. Ne, Tėnj, sumįslyjau keist visą žmonijos istorijos konstituciją, tą Bibliją ar kaip jūs ten ją vadinat...
  - Bene sekantis pranašas – King Kongas? Ką ten keist?
  - Viską į nieką!
Po pauzės pridūrė:
  - Na, beveik viską...
  - Kažko neįkertu, – pasimečiau ne juokais.
  - Ko konkrečiai? – Vešlūs senolio antakiai susijungė ties išryškėjusia vertikalia raukšle-tornadu kaktos vidury.
  - Na, kas tas viskas, ir kas tas niekas? – Pabandžiau teisingai suformuluot mintį.
  - Viskas, tai ir yra Viskas, visur ir visada. Niekas yra tik niekas ir nieko daugiau. Ko čia nesuprast?
  - Va, būtent, apie tą nieką ir nepagaunu kampo...
  - Hm... Prieš gimstant atsimeni ką nors? – Keistai suktelėjo diskusijos kampą pašnekovas.
  - Juokauji? Aišku, kad ne. Aš net ne visada atsimenu ką pamirštu, o Tu čia klausi apie dalykus, kai manęs išvis nebuvo. – Laidžiau sąmojus toliau.
  - Tai kur tu tada buvai? – Tarstelėjo senolis, nutėškęs abejingą veido išraišką, ir lazdos galu pavedžiojo po žarijas.
  - Aš... Mane... Niekur aš nebuvau! Manęs tiesiog nebuvo!
  - Jei taip užtikrintai sakai, kad niekur nebuvai, tai ko dar klausi kas tas niekas? – Į klausimą tėškė klausimu kaip koks senas žydelis.
  Argumentai baigėsi, nebeturėjau kaip ir beprikibt. Buvau priverstas susimąstyt apie viską (še tau – ir antroji sąvoka!) ką per savo trumpą amželį spėjau krimstelėt. Tai koks gi tada išvis tikslas gyvent, ką ten gyvent – egzistuot, tarp dviejų Niekų kaip kokiai tarpinei? Kam visa tai? Parodai vaikui saldainį, kad jo jam neduotum? Geriau jau liktum tam Nieke sau ir nesuvoktum, kad egzistuoja dar kažkoks Viskas ar bent jo dalis. Triumfuokit, ateistai, jūsų teorijoms lemta išsipildyt...
    Po ilgokos pauzės išdrįsau prasižiot:
  - Tai, kad permainos neišvengiamos – ir arkliui aišku. Bet tu sakei, kad keisi beveik viską, reiškia – kažką, vis dėlto, paliksi po senovei?
  - Užduok tik vieną, paskutinį klausimą, o tai užsiplepėjau čia su tavim. – Pažiūrėjęs kažkur sau virš galvos tarė senolis.
  Kaip tyčia – klausimų galybė, o pateikt leidžiama tik ribotą skaičių. Baisiai man ši situacija „Auksinę žuvelę“ primena, blyn: daug norėsi – geldą gausi.
  - Na, kas buvo, yra ir liks – nelabai domina, – pradėjau, – įdomu, ką Tu iš to visko žadi konkrečiai keist į nieką? – Jaučiausi kaip vieno anekdoto herojus – savo erudicija sumanęs sublizgėt gudruolis gruzinas, keliavęs viename kupė su trejomis merginomis.
  - Jau minėjau, – pasiremdamas lazda, senolis bandė atsistot, – po mirties – nieko nebus. Nei ten kažkokio rojaus, nei pragaro, anei skaistyklos. Nieko! Tik pamanyk, kokį biesą išrado – baltą bilietą nuodėmių atleidimui! O jau pavadinimą kad sugalvojo – indulgencija, liežuvį gali nusilaužt! Tesusikiša tas savo inchūjgencijas sau į šikamąją visi pontifikai su savo vasalais ir likusiąja paklusniųjų avinų banda. Pamečiau raktus nuo visų dangaus vartų ir durų. – Kyštelėjo kaulėtus pirštus terbikėn, ištraukė pundą žvangančių visrakčių, atsainiai švystelėjo sau per petį... – Ir užmiršau apie tai.  Jei taip rūpi – patys ir susiraskit. – Jau nueidamas burbtelėjo.
  Dar nesuvokdamas, ką reiškia jo paskutiniai žodžiai, pajutau, kad krentu beprotišku greičiu. Toks jausmas apima tik tuomet, kai viršijamas laisvojo kritimo pagreitis, kitaip tariant, jis tampa neigiamu dydžiu...


    Atsibudau nuo baisaus kratymo ir gaudesio (kas ir kur mane įmetė?). Vis dar sunkiai orientavausi situacijoje. Rodos – ką tik kalbėjau su seniu, o dabar reikia prisimint – kas aš, kur esu ir ką veikiu.  Girdžiu kažkieno prislopintus balsus. Berods, vertūškėje* purtomės...
  - Atsičiūchinai*? – Vyresniojo seržanto Koliano balsas sunkiai tramdė džiugaus jaudulio gaideles. – Tėnj, girdi mane, Tėnj? Tave, biče, siena virsdama priplojo, kai pas dūchą chatoj* sprogmenys detonavo. Matyt, kūrvos, visą sandėlį buvo prisifarširavę. Manėm jau – kerdyk* tau, sūrį ištrauksim, bet kur ten – kruviną kotletą atkapstėm, gerai dar, kad kvėpuot neužmiršai. – Tapšnodamas per mano skruostus bandė užmegzt pokalbį.
  Mėginau kažką išlement, bet žandikaulis ir surakintos sukepusiu krauju lūpos niekaip nepasidavė mano kontrolei, todėl tik sumirksėjau.
  - Gyvens. – Kažkur šalia išgirdau mūsų grupės ryšininko Pavliko, kartu užimančio ir mobilaus sanitaro pareigas, balsą. – Iki Termezo dvidešimt minučių, ten jau Sanka su savo skerdikais laukia. Neduok jam užmigt!
  - Girdėjai, – Kolianas įsijautė į garaširdžio „vertėjo“ vaidmenį, – gyvensi dar, nemirsi, dar ne viskas...
  Nors prieš save matau tik išsiviepusio seržanto fizionomiją – galvoj aidais skamba senio balsas:
  - ... Viskas... Nieko... Viskas... Nieko... Viskas... – Kaip švytuoklė, kurios gale – mūsų vertūškė.


  ... Žinoma, jis manęs negalėjo matyt, distancija –  aštuoni šimtai metrų. O man – viskas kaip ant delno. Nepaleidžiu jo apiplyšusio švarko viršutiniosios kišenės iš savo optinio taikiklio kryžiaus centro. Kažin, kas to savimi pasitikinčio mulkio perkaitusioje, tiurbanu apvyniotoje makaulėje dedas? Kokios mintys ten sukasi? Ideali proga pasiųst tą dūchą „į pavėsį“, bet kažkokia lemties ranka neleidžia mano pirštui nuspaust gaiduko. O galvoje, tarsi įerzintų bičių spiečius, dūzgia įkyrios mintys: ar tas kvailys, kasantis pakelėje duobę (tikrai ne raktų nuo dangaus vartų ieško) sprogmenims paslėpti, žino, kad tokie jo planai siunčia nieko nenutuokiančius žmonelius tiesiog į niekur? O juk ir jį patį galiu dabar pasiųst ten pat! Tik, blyn, kas aš toks per vienas, kad galėčiau nuspręst – kuris iš mirtingųjų to nusipelnė, o kuris ne?..

    Pamanyk tik – įsakymai  nesvarstomi... <... >





  * (N-21) Visi veikėjai ir įvykiai – autoriaus pramanas, o sutapimai – atsitiktiniai. 
  Originalas – rusų kalba, tad prašau atleisti už vertimo, kai kuriose vietose, nuskurdintą stilistiką.


Trumpas aiškinamasis žodynėlis:

* Tėnj – (Тень) šešėlis (rus. k.)
* Vertūškė – (Вертушка) sraigtasparnis (žargonu rus. k.)
* Dūchas – (Дух) modžachedinas (kareivišku žargonu rus. k.)
* Atsičiūchinai – (Отчухался) atsigavai (žargonu rus. k.)
* Chata – (Хата) būstas (žargonu rus. k.)
* Kerdyk – (Кердык) galas, mirtis (žargonu rus. k.)