Tu apie širdį man kalbi?
Didi erdvė!
Pažįstu ją
Ir net sakau - tokios jau neužkimši.
Tave ji irgi vedė į Paryžių.
Ir štai dabar rašai,
Kad gal sugrįši.
Bet argi reikia nusiminti?
Yra Pekinas dar,
Ir didelė Maskva,
Ir Liverpūlis...
Tik spėki suktis voverės rate!
Gražu, kai telpa tiek pasaulio širdyje,
O dar gražiau,
Kuomet nerūpi, kur numirsi.
O va pabaiga tai, jau manyje pažadino miegantį "prieštarauk", nors ji atitinka Gerb. Venclovos mintis, kad jau jam visur gerai...
Pranuci, o aš labai senamadiška, kvailai prisirišusi prie savo "lovytės" ir norėčiau joje akeles užmerkti. Savo didelei gėdai pasakysiu, nemyliu savo Lietuvėlės, ji - pamotė ragana man, mano vaikam ir daugybei kitų... Gal per stipriai paskiau, nes širdies tamsioje gilumoje dar vilties kibirkštėlė dega, kad atsiras jėga, kuri siurbėles nužėrs nuo mūsų sprando ( aš jau apleidau šį darbą, pavargau visais įmanomais būdais ginti Lietuvukę...Jos vis mąžta mano širdyje...) Žinau, geda, žinau, Pranuci...
Užkabino Jūsų eilės...