Judantis paveikslas

Margumas žmonių.
Vienas eina žydėdamas obelų sodais,
pūgos jį įkvepia, debesys primena buvusią giedrą.
Antrasis –  nuomariu krinta švelniau prisilietus
(o kulkos atšokdavę),  keliauja ratu,
kareivišką košę kaip vaistą
kiekvienam sutiktam krečia į dubenį.
Aliumininiai, moliniai, stikliniai ir krištolo vazos...
Akmenys dubenuotieji,
į kuriuos –  ką bedėtum,
išplauna lietus vis kažkur, vis anapus.

O tas, su pavasario girnom per sodus –
mala ir mala visokius niekus.
Ir gimsta paveikslas:  ranka, kuri
moja dievams, grįžtu, jau visai netoli,
Ir siekia garuojančio maisto.