Man nutiko šiandien stebuklas.
Lipant nuo sniegu padengtos viršūnės, mane ištiko regėjimas. Aš nemačiau nieko stebuklingo ir negirdėjau keistų garsų. Paprastčiausiai pamačiau išblukusius, padengtus debesimis, lyg cukraus pudra, tolius. Ta neapsakomai nesuvokiamai plati erdvė man atvėrė akis. Pasijutau toks mažas ir toks trumparegis prieš tą didybę. Nesinorėjo net atsisukti ir pasigrožėti sniego viršūnėmis.
Aš tikiu, kad būtent toks jausmas apima, kai patiri praregėjimą ar dvasios apšvietimą. Stovėjau išsižiojęs ir žiūrėjau į tolius. Visos mūsų pasaulio problemos liko kažkur ten labai labai žemai.  Ir jos tapo tokios nereikšmingos tos didybės akivaizdoj.
Kiekvieną dieną mes keliamės anksti, pasigardžiuodami karšta kava keliaujame į seniai atsibodusį ir tapusį rutina darbą, net nesuvokiam kad tuo pačiu metu kažkur kitame pasaulio krašte, padengtame storu dulkių sluoksniu aušta rytas. Rytas, kuris atneša visiškai naują gyvenimą arba seniai pažįstamą mirtį.
Mums tai taip tolima.
Negalime išgyventi net penkiolikos minučių be savo mobilaus telefono.
O tas jausmas, kai stovi pasaulio pakrašty ir žiūri į naktines civilizacijos šviesas, ten kur „verda“ gyvenimas...
Ar tu esi jo dalimi?
Ar tik prašalaitis?
Jūros debesų gali tave nunešti taip toli.
Kiekvieną kartą, kai užsimerkiu, matau tą jūrą.
Keistas jausmas, kai gyvas būdamas esi aukščiau debesų.
Toliai, kurių neaprėpia nei protas, nei širdis.
Nei gyvenimas.
Tai tikrai turi būti stebuklas.
Lyg Augustiną, mane ištiko regėjimas ir užtvindė mano širdį pasitikėjimas ir šviesa.
Tai tikrai turi būti stebuklas.