Aš, lagaminas ir abejonė.

Nebyli šalis už lango slinko

Stiklu tekėjo ašaros lietaus

Aš keliavau, bet neskubėjau

Ir nežinojau ar stotelėje kas lauks


Mane lydėjo lagaminas

Dulkėtom akimis jisai

Stebėjo kaip mane kankina

Neatsakyti klausimai


Sutriušę batai – atminimas

Tų aplankytų tolimų

Kraštų, kuriuos tik pasakose mini

Tikriausiai pasakiškai gyvenu?


Man ant peties tupėjo abejonė

Kodėl tu visą laiką taip darai?

Tu vis keliauji ir svajoji,

O ant tavęs senieji apdarai?


Lyg amžinas nusikaltimas

Vis akmenį nešiojuosi širdy

Tu vis skubėjai ir svajojai

Tikriausiai „pasakiškai“ gyvenai?