Pavasarėja

Pagaliau pamažu prabundu iš letargo
To, kur speigas man buvo kadaise įsiūlęs,
Su parlėkusia kiele sniegynus išspardau,
Prasiviepia juokingai pusnynuose siūlės,
Jas naktis
         užadyti varvekliais
                    dar bando.  
  
Nuo kalvų vinguriuoja, gyvatėmis raitos,
Suputoję nuo tramdymo vandenys vėlei,
Ozonu iškvėpinęs apsiaustą giraitėj,
Debesų pataluos pailsėt gulas vėjas
O pavasariai
          sielon Čiurlioniu
                     ataidi.