Ši ir kita žemės (Tik pradžia)

1

Gulėjau lovoje, klausiausi muzikos ir psichologiškai ruošiausi rytojaus kelionei. Tiksliai nežinojau, kas manęs ten laukia, niekas to nežinojo, ir ta mintis manęs neramino. Niekada nesvajojau tapti bandomuoju triušiu, ir šiaip vengiau visokių avantiūrų, bet gavus tokį pasiūlymą širdis vertė neatsisakyti. Žinau, kad kvaila būtų tiesiog iš mandagumo neatsisakyti tokio beprotiško pasiūlymo, bet aš taip ir nepadariau, sutikau, nes norėjau, nors ir neapsvarsčiau visų „už“ ar „prieš“, kas man neįprasta. Spontaniški sprendimai – ne mano sritis.
Tysojau ir galvojau, kas gali ten manęs laukti. O jei ten iš vis nieko nebus? Ką daryčiau tada? Jei iš vis galėčiau ką nors daryti, esant sąlygai, kad ten nieko nebūtų. O jei Dainius netyčia klysta, ir nieko neatsitiks, net ir kelionės, kaip tada jausčiausi? Džiaugčiausi ar nusivilčiau?
Mama atidarė duris ir pakvietė mane vakarienės. Nenorom pakilau, nes dėka sunkių minčių  visiškai dingo apetitas. Visiškai nenorėjau nieko dėtis į burną, nors ir žinojau, kad reikia, ypač turint tokių bėdų su virškinimu kaip mano. Bet jei tai paskutinė mano vakarienė, gal prisikimšti kiek telpa, nors ir per prievartą, mat kito šanso gali nebebūti? Kažin ar verta.
Nusprendęs kad prisikimšti iki nusprogimo gal ir nereikėtų, bet šiek tiek užkrimsti išties verta vis dėlto išsiėmiau iš ausų ausinukus, su visu iPod`u padėjau ant staliuko šalia savo lovos, atvėriau duris ir nusileidau į pirmame aukšte įrengtą virtuvę-valgomąjį. Ant stalo garavo ką tik iš puodo į didelę lėkštę subertos bulvės, šalia patiektos pieniškos dešrelės man, ir visokie mėsiški patiekalai, kurių aš, vegetaras būdamas, net ir pavadinimo nežinau, likusiems. Aš prie stalo atsisėdau paskutinis, kai visi kiti valgį jau buvo gerokai įpusėję. Be jokio apetito susikroviau į lėkštę keletą dešrelių ir bulvių. Ne koks mano ūpas neliko nepastebėtas:
- Na ko toks nosį nukabinęs? – Gan linksmai paklausė mama. Aišku, kad nelabai dėl tokios mano nuotaikos sunerimo, ko gero pagalvojo, kad nieko rimto nenutiko, tiesiog nesisekė žaidžiant kompiuteriu (prie kurio šiandien net neprisiliečiau, tačiau visiems mano šeimynykščiams mintis, kad esu vienas užsidaręs savo kambaryje iškart siejasi su kompiuteriu vartojimu) ar dar koks menkniekis ūpą sugadino, juk tai neretas reiškinys mano amžiuje.
- Nieko, šiaip... Rytoj į mokyklą. – Pakišau pirmą šovusią mintį, be to visiškai suprantamą ir lengvai pagrindžiamą. Niekada nemėgau mokyklos, nors ir pakankamai gerai besimokydamas. – O ką?
- Nejau negaliu savo sūneliu pasirūpinti? – Trumpą dialogą juokais nuleido mama. Didžiuojuosi ja, kažin ar yra geresnių, supratingesnių ir lengviau sukalbamų mamų, nei manoji. – Kas dešreles sudoros, jei tu tiek tesugebi?
Nors ir buvau tikrai ne kokios nuotaikos, nenorėjau jos gadinti dar ir mamai, versdamas ją išmesti valgyti tinkamo maisto likučius į balą, tad susikroviau į lėkštę visas likusias dešreles, nors ir tikrai nesitikėdamas jas įveikti.
- Tiks? – Nutaisiau kiek galima linksmesnę rašytojo, kurio darbą vertina šalia sėdintis kritikas išraišką, ir sulaukiau tai ko ir tikėjausi – nuoširdžią mamos šypseną, tiesiog glostančią man širdį, ir šiek tiek savimeilę.
- Būtų tikrai neblogai, jei taip lengvai jas ir suvalgytum. – Dar sykį lengvabūdiškai nusišypsojo ir kibo į savojoje lėkštėje gulintį mėsgabalį.
Niūrių minčių apniktas varčiau dešreles nuo šono ant šono retkarčiais ir krimstelėdamas galiuką, ir bulvės atkasdamas. Valgis iš lėkštės nyko išties negreit, bet minčių tėkmę toks užsiėmimas stebėtinai spartino. Mąsčiau vis tą patį per tą patį, bet man tai neatsibodo, o tik didino jaudulį laukiant rytojaus.
Visi valgė normaliais tempais, o aš palyginti su jais vilkausi lyg voras su septyniomis nutrauktomis kojelėmis, tad logiška, jog maistas iš mano lėkštės nyko gerokai ilgiau. Galų gale pavalgęs dar valandėlę pasėdėjau su visais priešais televizorių, nors mano akys ir nepajėgė apdoroti gaunamo vaizdo – prieš jas lakstė tik mano smegeninės minčių maišalynė. Miegoti nuėjau apie devintą valandą – vis tiek tokios būklės nieko naudingo nebenuveiksiu.

                2

Po pamokų, kaip ir buvo žadėjęs, Dainius mane susirado, pasitiko vos išėjus pro laukujes mokyklos duris. Iki tol dar drįsau abejoti, galbūt tai tik pokštas, gal jis tiesiog sugalvojo pasijuokti iš manęs iškrėsdamas šitokią šunybę, bet kai prie manęs priėjo ir aš išvydau jo veido išraišką, supratau, kad apie jokius juokus čia net kalbos negali būti.
- Pasirengęs? – Paklausė net nepasisveikinęs. Arba jis išties labai susikaupęs ir susirūpinęs, arba tokiu elgesiu stengiasi užgniaužti iš vidaus kylantį juoką, kuo aš vis labiau abejojau.
- Taip, tikriausiai. – Atskleidžiau tik pusę tiesos. Viena mano širdies išsveiko proto dalis tvirtino, kad aš sugebėsiu, pajėgsiu, o kita – kad geriau palaukti, kol kas nors kitas išbandys tai, arba bent jau įrodys, kad tai patikima. Šiaip ar taip, kelio atgal jau nebebuvo.
- Tada eime. – Paragino jis be didelio entuziazmo, aiškiai parodydamas, kad žodis „tikriausiai“ mano atsakyme jo tikrai nepatenkino.
Jis apsisuko ir ėmė žingsniuoti link man jau gerai pažįstamos savo mašinos – 2002 metų mėlyno „Ford Escort“. Aš ėjau ne šalia jo, o sliūkinau iš paskos, nežinau kodėl, galbūt, kad nereikėtų su juo kalbėtis, nes tikrai neturėčiau ką pasakyti, o ir galva tuščia.

                *  *  *  *  *

Nors jau daug kartų esu važiavęs Dainiaus mašina, bet jo laboratorijoje atsidūriau pirmą kart. Viskas čia atrodė kiek nežemiškai, ir nors gyvačių stiklainiuose jis neraugino, bet atmosfera buvo pakankamai šiurpi. Neaiškios sudėties ir paskirties skysčiais įvairaus didumo kolbose buvo apkrautos gal tuzinas kambaryje sugrustų lentynų, o ant gigantiško darbo stalo prie galinės kambario sienos gulėjo dar begalė man nematytų ir negirdėtų aparatų, šiurpinančių vien savo forma ir vaizduotės pateikiamomis jų panaudojimo galimybėmis.
- Tai kur tas tavo aparatas? – Paklausiau, nes jei jis čia ir buvo, tai tikrai jo nemačiau, ar bent neatpažinau.
- Ne čia. – Sumurmėjo jau labai susirūpinusiu veidu, ir kuo toliau tuo rimčiau.
Jis ėjo per kambarį, o aš nedrąsiai, lyg pirmam skrydžiui besiruošiantis paukščiukas sekiau jam įkandin. Pasukus už vienos lentynos išvydau ten pasislėpusias duris, kurių link jis ir patraukė. Aš taip pat. Kitame, irgi ne pačiame erdviausiame kambarėlyje vaizdas buvo jau visai kitoks – ten visur (grindys irgi ne išimtis) mėtėsi man tik iš fizikos pamokų pažįstami prietaisai: įvairūs laidai ir kabeliai, rezistoriai, griozdiški, bet atsižvelgiant į jų dydį ko gero neįtikėtinos galios akumuliatoriai ir paprastesni jų variantai, galvaniniai elementai, bei daug kitokių su elektra susijusių aparatų.
- Jau?
Jis be žodžių ranka parodė į kitame kambario gale esančias duris. Iš tylos jo lūpose ir iššokusių kraujagyslių kaktoje supratau, kad įtampa artėja iki maksimumo. Jis žengė tyliai it katė, o aš savo gremėzdiškais batais kiūtinau garsiai kaip trolis, taip tikriausiai varydamas jį iš proto.
Mes vis žingsniavome, o durys, kurios buvo ne daugiau kaip už dešimties metrų vis neartėjo. Įtampa kilo jau ir manyje, ėmiau prakaituoti, o mintys lakstė kaip pašėlusios, gąsdindamos mane ir neleisdamos nusiraminti. Durys neartėjo, mano žingsnių aidas sklido vis garsiau, o širdis daužėsi tokiu tempu, kad greitai teks ją gaudyti šokančią iš krūtinės.
Po kelių sekundžių, man užėmusių visą amžinybę, mes jau buvome už durų. Čia, palyginti su prieš tai mano matytais kambariais buvo nepaprastai tuščia, švaru, ir net drįsčiau pasakyti jauku, jei ne tas kiaušinio formos aparatas vidury kambario, uždengtas paradoksaliai raminančios baldos spalvos audeklu. Atrodo nieko įspūdingo, bet koks stebuklas iš tikrųjų tai yra, jei jis, žinoma, suveiks, kuo aš, įkvėptas prieš tai matytų vaizdų, nė kiek neabejoju.
- Turi klausimų? – Išspaudė Dainius aiškiai per prievartą. Dabar, priartėjus prie kulminacijos, jam tikrai ne kalbos galvoje. Tuo tarpu aš visai nesiruošiau nerti į tai stačia galva.
- Ar... galiu jį pamatyti? – Pasidomėjau. Nesugalvojau kaip dar ištempti laiką. Dainius netikėtai nusišypsojo ir linktelėjo.
- Su malonumu. – Nors labiau su perdėtu skubėjimu ir be jokių ceremonijų jis griebė ir nutempė nuo aparato audeklą. Prieš mano akis atsidengė didingas, pasaulį pakeisiantis sutvėrimas, nors ir ne kažin kokios išvaizdos, su daug kyšančių laidų, varžtų ir šiaip sudėtingų detalių. Atrodė įspūdingai, bet kartu ir keistai stingdančiai. Apvalus geležinis korpusas sandariai užveržiamomis durimis ir be jokių įtrūkimų, daugmaž pustrečio metro aukščio ir pusantro pločio. Galvojau, kad dabar jau kiek galėdamas greičiau įgrūs mane ten, bet apsirikau. Grožėjimasis savo darbu atmušė jį nuo noro padaryti viską kuo greičiau. – Dar kas nors?
- Kaip jis veikia? – Vis neskubėjau pradėti paskutiniosios šios misijos stadijos.
- Na, iš čia idealiai vienodais intervalais link helio jonų talpyklos yra paduodamas elektromagnetinis impulsas, išjudinantis daleles, ir priverčiantis jas... - Nemanau, jog aš ką nors iš jo kalbos suprasčiau, tad tiesiog nevarginau savo smegenų virškindamas tokią sunkiai įkandamą informaciją ir jo nesiklausiau, o bukom akim spoksojau į savo ateitį – tą aparatą, kurio net pavadinimo nežinau, o jei ir išgirsčiau, remiantis Dainiaus kalba, vargu ar suprasčiau ir įsiminčiau. – Aišku?
- Tarkim. – Numykiau.
- Pasirengęs? – Pamačiau kaip užsidegė jo akys, ir supratau, kad net jei nenorėčiau, dabar jau nebebūtų kur trauktis – jis jėga įgrūstų mane į tą keistą dėžę ir eksperimentą vis vien įvykdytų, su mano sutikimu, ar be jo.
Nenoriai linktelėjau galva, ir jis, per kairę pusę aplenkęs savo išradimą patraukė kažkokią kitoje jo pusėje įtaisytą svirtelę. To pasekmė – atdaros durys ir tiesus kelias į, geriausiu atveju, nežinomybę, blogiausiu – kaip Dievas duos.
Dainius paėmė mane už rankos ir nuvedęs pasodino keistą geležinį sostą dėžės viduje. Ėmė mane vynioti į įvairiausių spalvų ir storių laidelius, lyg niekur nieko niūniuodamas plačiai žinomą optimistišką muzikėlę, džiaugdamasis, kad pagaliau atėjo ta ilgai laukta akimirka, o gal tiesiog stengdamasis praskaidrinti man nuotaiką.
Po poros minučių įgudusių jo rankų darbas jau buvo atliktas – sėdėjau apmuturiuotas laidais ir vos pajėgdamas pajudėti, o jis tuo tarpu paėmė visai kontekste netinkančią foliją ir raminamai nusišypsojo.
- Pagal mano apskaičiavimus, kad ir kiek laiko tu ten praleistum, į mūsų dimensiją turėtum sugrįžti, mūsišku laiku matuojant, daugmaž po 1, 37 sekundės, matuojant nuo mašinos įjungimo. Paskutinis žodis bus?
- Kaip man reikės sugrįžti? – Paklausiau tikėdamasis, kad būdamas toks išsiblaškęs šios mažos „smulkmenėlės“ jis nebus praleidęs pro akis.
- Tiksliai, gerai kad priminei, įsivaizduok, būtum negalėjęs sugrįžti. – Trumpai nusijuokė, bet pamatęs siaubo iškreiptą mano veido išraišką tuoj pat nustojo. Numetė ant žemė rankose laikytą foliją, vėl nuėjo už tos siaubo mašinos, ir atnešė iš pažiūros labai sunkią kuprinę, iš kurios taip pat kyšojo nemažai laidų laidelių, nors šįkart akivaizdžiai mėgintų slėpti. – Jei dėl visko neklystu, tai šitas irgi turėtų suveikti. Kai bus laikas grįžti tik patrauk šią grandinėlę, ir tu vėl namie. Tiksliau čia. Be to, antram skyriuje yra mėgintuvėlių. Jei turėsi laiko, paimk mėginių iš ten, žemės, vandens ir šiaip kas tau pasirodys įdomu. – Su tais žodžiais jis atsargiai padėjo kuprinę mano kabinoje, tiesiai po sostu, bet ji vis tiek sunkiai dunkstelėjo, patvirtinta mano spėjimą apie jos svorį. Dabar tikrai viskas?
Nieko daugiau nesugalvodamas eilinį kartą linktelėjau.
- Mėgintuvėliai yra, grįžimo aparatas yra, bandomasis triušis, atleisk už tai, yra, sujunginėtas kaip reikia. Dabar apvyniosiu tave apsaugine folija, kad per kelionę tu... Na, kad visos tavo kūno dalys liktų vienoj krūvoj. – Ir ėmė mane vynioti, stengdamasis nepalikti jokių tarpų. Taip nuo kojų, kol galų gale folija nepadengtas liko tik mano veidas.
- Pasakyk mamai, kad ją myliu. – Spėjau greitai ištarti užplūdus jausmams ir jis baigė darbą, apvyniojo mane visą. Šiek tiek trūko oro, o folijos kvapas ir jausmas prie veido pykino.
- Būtinai. Nieko nebijok. – Dainius užšovė duris ir, kiek galėjau matyti per foliją, kabinoje neliko jokio šviesos žiburėlio. Girdėjau kaip kitoje durų pusėje jis kruopščiai užveržinėjo varžtus, kad neįvyktų nieko nenumatyto.
- Gerai! – Suriko kitapus durų. – Klausyk! Kai! Keliausi! Nekvėpuok! Dėl! Visa! Ko! Trys! – Girdėjau kaip sunkiai pasidavinėjo jo nuleidinėjamos svirtys. Drąsinausi, kad čia nebus nieko baisaus, bet dabar, kai viskas buvo čia pat, ėmiau panikuoti, kvėpavimas tapo dažnas ir sunkus. - Du! – Norėjau išsivaduoti iš folijos ir laidų ir imti braižyti nagais duris, kad jis mane išleistų. - Vienas! – Akys ėmė lakstyti prieš man valią, nors ir nieko nematydamos, prakaitas liejosi upėmis, kiekvienas širdies tvinksis buvo lyg dūris, o raumenys taip įsitempė, kad jaučiau, dar truputis ir plyš. Bet sugebėjau paklausyti jo patarimo, nors jau ir verkdamas iš baimės giliai, kiek leido folija, įkvėpiau oro ir... - Leidžiu! – Girdėjau kaip didelės jėgos spaudžiama pasidavė paskutinė svirtis, vietoj visiškos tamsos iš visur pasipylė akinanti šviesa, aparatas ėmė drebėti ir beprotiškai kratyti, skaudėjo viską, laidai įsirėžė giliai į odą, nagai į delnus, o dantys į apatinę lūpą.
Neiškentėjau, iškėliau į šonus rankas, atsistojau ir išsitiesiau visu ūgiu plėšydamas laidus ir draskydamas foliją, galva beveik siekdamas lubas. Įsirėžęs, vis dar nepakeliamų skausmų ir akinančios šviesos kankinamas viršydamas savo galimybių ribas spyriau į duris ir kažkaip sugebėjau jas išlaužti. Pats išvirtau per atsivėrusį tarpą, susmukau ant kelių, giliai įkvėpiau, išvėmiau susikaupusią tulžį ir pajutęs, kaip gera atsipalaidavus raumenims nualpau. Paskutinis vaizdas, kurį spėjau pamatyti buvo tas, kad aš tikrai ne Dainiaus laboratorijoje. Kelionė pavyko.

                4

Atsibudęs pirmiausia pajutau gulįs lovoje, o atmerkęs akis išvydau virš savo veido palinkusią jauną merginą, kuri drėgnu skudurėliu kartas nuo karto suvilgydavo man kaktą. Išradžių pasijutau pakankamai ramiai, nes ji nebuvo baisi, o ir jos veikla nieko pikta nežadėjo, bet smegenis ėmus veikti ir atėjus supratimui, kad jos visiškai nepažįstu staiga atsilenkiau ir bailiai pasitraukiau į lovos kampą.
- Nesibaimink, mes nieko blogo Jums nepadarysim. – Ištarė taip ramiai ir be jokios nuostabos lyg būtų žinojusi, kad taip pasielgsiu. Nors išties pasielgiau tikrai nuspėjamai.
Nežinojau ką sakyti, nei ką daryti, jaučiausi visiškai pasimetęs. Dar prieš sekundę buvau Dainiaus laboratorijoje tampomas baisingos jėgos, o dabar mane slaugo visiškai nepažįstami, bet iš pažiūros normali mergina.
- Kas tu? – Niekas daugiau nešovė į galvą. Žinojau, kad toks būdas susipažinti ne pats geriausias, bet smegeninė tuo metu nieko geresnio nesugalvojo.
- Aš esu Mileta, paskirta Jus slaugyti. Vargšelis, Jūs tikriausiai visiškai nesuprantate kas vyksta, ar ne? – Jos balse girdėjau neapsimestinį gailestį.
- Kaip pirštu į akį. – Pamažu ėmiau atsigaivelėti.
- Chmmm, vargšelis. – Pasikartojo. – Jums papasakoti, ar geriau parodyti?
- Gal verčiau parodyk. – Jaučiausi pavargęs, viską skaudėjo, aišku ne taip kaip keliaujant, bet vis tiek saldu nebuvo. Norėjau miego, tad pasakojimą, jei jis būtų buvęs ilgas, kažin ar išklausyčiau neužsnūdęs, todėl ir pasirinkau antrąjį variantą.
Tikėjausi, kad ji atgabens kokį televizoriuką, ar parodys filmuotą medžiagą telefonu, bet nieko panašaus. Ji pakėlė ranką ir švelniai uždėjo ją man ant kaktos, bet man pasirodė, lyg kas būtų kūju trenkęs, ėmė dar stipriau mausti galvą, užtat prieš akis iškilo spalvingi vaizdiniai: pamačiau, kad stoviu žmonių minioje, priešais didelę sceną, pastatydintą iš man lyg šiol nematytos pilkos, grublėtos medžiagos, virš kurios tarp dviejų aukštų stulpų pakabintas didelis audeklas užrašu „Sveiki atvykę į Hulokiją“. Ant scenos patiestas platus raudonas kilimas, ant kurio pusračiu sustoję keletas solidžiai atrodančių senolių, o jų visų žvilgsniai nukreipti į tarp jų stovintį, nepatikėsit, tą patį aparatą, į kurį mane sugrūdo Dainius. Staiga visas aparatas ėmė nesuvaldomai purtėti, pro vis dėlto Dainiaus paliktus minimalius tarpelius veržėsi žilpinanti šviesa. Pasigirdo stiprus smūgis, durys nulėkė vos neparversdamos vieno iš solidžiųjų žilagalvių ir iš aparato bulvių maišu iškrito... Pats tikriausias aš. Laidais apsikarstęs, į foliją susuktas, apsidraskęs, visas šlapias ir kruvinas, sunkiai atpažįstamas, bet aš. „Aš“ susmuko ant kelių, visas drebėdamas ėmė kosėti, vemti, bandė pakelti galvą, bet nieko daugiau nepajėgdamas suglebo. Tada pajutau, kad bėgu scenos link, mažomis pakopėlėmis užbėgu ant jos ir atsiklaupiu ties „savim“ ir tuo pat metu iš rankinuko (?) traukiu servetėles ir kažkokį buteliuką su neaiškia medžiaga jo viduje...
Vaizdinys nutrūko, galvos skausmas išnyko, neskaitant nuo kelionės likusio maudulio ir prieš akis išniro kambarys, bei neseniai matytas merginos veidas. Įdėmiau ją apžiūrėjau, tarsi bandydamas suprasti kaip ji padarė... tai ką padarė, ir ant jos peties pastebėjau kybant vaizdinyje matytą rankinuką su medikamentais. Daug kas paaiškėjo.
- Tai ten... Aš buvau tu... tavyje... – Dalį to supratau, bet ne viską, o ir paaiškinti suprantamai nesugebėjau.
- Taip, Jūs teisus, matėte mano prisiminimus. – Pasakė ji staiga pavargusiu balsu. Supratau, kad tai, kas man nesuprantama, jai irgi nelengva.
- Kaip tu tai padarei? – Nusistebėjau.
- Leidau perskaityti prisiminimus? Nežinau, mūsų šalyje tai pakankamai įprasta. – Paprasčiausiai truktelėjo pečiais, tik patvirtindama paskutiniuosius savo žodžius. Atsiradus tokiam nesusipratimui įsivyravo nemaloni tyla.
- Tai aš dabar jau Hulokijoje? – Paklausiau nenorėdamas, kad ji tęstųsi. – Kur tai? Pietryčių Azijoje?
- Kas?.. – Ji šiek tiek susvyravo, lyg nesuprastų, ką aš ką tik pasakiau. - Jūs mus vadinate Pietryčių Azija? Nežinau... Nemanau. Pirmą sykį girdžiu. Palaukite, man reikia pasitarti. – Pakilo nuo kėdės, ant kurios lyg šiol sėdėjo ir lengvu žingsniu, nors ir atrodė susirūpinusi, išėjo iš kambario. Nelikus kas mane užimtų ir patrauktų dėmesį neatsilaikiau ir užsnūdau.

                *  *  *  *  *

- Hulokija nėra Pietryčių Azijoje. – Net pasirąžyti  nespėjus Mileta pradėjo pokalbį.
- Ką?
- Užvakar Jūs klausėte, ar Hulokija yra Pietryčių Azijoje, aš nežinojau... – Lyg robotė pradėjo raportuoti Mileta, bet aš nesiruošiau klausytis.
- Taip, šitą dar atsimenu. Paskui tu išėjai ir... – Čia mano atmintyje žiojėjo didelė skylė. Atsimenu, kad ji išėjo, bet kur ir kodėl – viskas atmintį lyg iššluota.
- Grįžau, bet Jūs miegojote, tad aš išėjau laukti, kol pabusite. - Čia ji aiškiai nusišnekėjo.
- Ir kiek laiko aš miegojau? – Paklausiau tik stengdamasis pratęsti pokalbį, išties man buvo visiškai neįdomu.
- Beveik keturiasdešimt valandų.
- Taip ir galvojau. – Atsakiau visiškai nenustebęs, o kodėl – pats nežinau. Keturiasdešimt valandų skamba įspūdingai, bet mano pasąmonė kažko panašaus ir tikėjosi. - O kada galėčiau pavalgyti? – Ką mėgstu, tai mėgstu. Juolab tiek laiko nieko burnoj neturėjus.
- Valdovas kvietė Jus oficialių pietų vos pabusite. Ar sutinkate eiti tiesiog dabar?
Neturėjau jokio noro bendrauti su kažkokios negirdėtos šalies valdovu, bet prigimtis prisikimšti pilvą neklausė jokių pasiteisinimų.
- Manau taip. – Atsakiau ir negalvodamas pabandžiau atsisėsti. Tai pasirodė ne taip lengva. Galūnės buvo gerokai užtirpusios, be to vis dar skaudėjo ir norėdamas pakeisti padėtį turėjau įdėti nemažai pastangų.
Mileta siūlėsi man padėti, bet aš nepriėmiau jos pagalbos, atsidūręs tokioje padėtyje supratau ką jaučia neįgalieji. Vargais negalais atsisėdęs pabandžiau po ilgos pertraukos žengti pirmąjį žingsnį. Atsistojau, kojos nors ir netvirtai, bet laikė. O užteko pakelti koją ir parkritau veidų į grindis. Bet jaučiau ne skausmą, o gėdą.
- Leiskite Jums padėti. – Dar kartą paprašė Mileta iškart nuspėjusi, kad viskas taip bus. Pats irgi galėjau tai padaryti, bent gėdos dabar būtų mažiau.
Pergalėjau save ir leidausi padedamas. Permečiau ranką jai per pečius ir norėjau stotis, bet ji rankos nusikratė.
- Tai nori padėti, ar ne? – Susinervinau. Nejau ji tyčiojasi? Iš veido neatrodo, bet ką gali žinoti kokie žmonės šioje šalyje.
- Palaukite, nesikelkite. – Įspėjo ji, tarsi po pirmo karto dar nebūčiau pasimokęs ir išmovė pro duris. Ir vėl kelioms paroms? Ne, po akimirkos grįžo, nešdamasi kažkokį mėlyną kilimėlį. Kam jis jai? Bijo užsikrėsti mano bakterijom?
Tada įvyko kažkas keisto – ji paleido kilimėlį kristi ant grindų, bet jis sustojo nepasiekęs žemės, likus dar kelioms pėdos iki jos ir pakibo, lyg nukritęs ant nematomo, bet lygaus staliuko.
- Kas per?..
- Sėskitės, nebijokite. – Mileta mane ragino, bet nuostaba, o kartu ir sąstingis nepraėjo. Nedrįsau to nežemiško daikto net paliesti, o dar ir pasitikėti... – Nieko neatsitiks, va šitaip, - Ji pati klestelėjo ant kilimėlio lyg taisydamasi į minkštą fotelį. Negalėjau patikėti savo akimis, bet jis ją atlaikė, maža to, dar ir įgavo jos sėdynės formą, suteikdamas papildomo komforto.
Jai pakilus nusprendžiau vis dėlto pabandyti. Prisistūmęs iki lovos krašto paprasčiausiai nuslydau juo ant to skraidančio kilimo ir nustebau nepajutęs dar vieno žnektelėjimo ant žemės. Minkštai nutūpiau ant to kilimėlio, o jis ir vėl susiformavo taip, kad man būtų kuo patogiau. Vis dėlto šioks toks nepatogumo jausmas egzistavo, mat būti skiriamam nuo oro tik tokio skudurėlio, nors ir tik keliose pėdose virš žemės buvo kiek nejauku.
- Galime eiti? – Paklausė ji patenkinta savo darbu ir pažiūrėjo į mane, tarsi tikrindama, ar tinka prie mano aprangos mėlynos spalvos kilimėlis.
- Galim sklęsti. – Pataisiau ją šiek tiek nepatenkintas tais jos žodžiais. Atrodo, ironijos mano balse ji nepastebėjo.
Ji vedė mane įvairiausiais koridoriais, o aš tik sekiau jai iš paskos moderniu savo invalido vežimėliu. Jį valdyti buvo ne ką sudėtingiau, nei segvėjų, tad sekdamas jai iš paskos galėjau dar ir žvalgytis, tyrinėdamas dar nematytas vietas. Koridoriai iš pirmo žvilgsnio buvo patys elementariausi, su retais paveikslais ant sienų, paprastomis durimis ir liftais, bet kažkas čia vis dėlto ne taip, negalėjau paaiškinti kas, tiesiog jaučiau.
Nusivyliau, kad mums keliaujant nereikėjo nė sykio nusileisti liftu, nes būtų tikrai įdomu pažiūrėti, kokie liftai šalyje, kurioje invalido vežimėliai kabo ore, o slaugės gali dalytis prisiminimais. Bet kaip yra taip, netrukus mes pasiekėme duris už kurių mūsų, anot jos laukė šitos nepakartojamos šalies valdovas. Keista, durys visai neišskirtinės. Klydau Mileta įėjo pro jas nė nepamėginusi jų atidaryti. Pasirodo, tai paprasčiausia holografija. Paprasčiausia jiems, žinoma.
- Aš jūsų laukiau, - Pasakė valdovas net nepasisveikinęs. Reiškia didelių mandagybių čia nesulauksiu, nors taip gal ir geriau, mat prireikus į jas atsakyti ko gero pasimesčiau.
Valdovas vienas sėdėjo prie didelio pietų stalo, o jam ties kaire ir dešine ranka tebuvo po vieną kėdę, man ir Miletai, kaip padiktavo vaikiška logika.
- Sėskitės, - maloniai pasiūlė valdovas. Aš nebuvau nieko prieš, tad iškart nusklendžiau link kėdės jam iš dešinės. Užsklendžiau virš jos ir jau norėjau išsitraukti iš po savęs tą kilimėlį, bet neprireikė, - jis tiesiog išnyko. Palaukiau ar niekas nesiruošia kalbėti maldos ar kalbėti ir iškart prisikroviau pilną lėkštę gėrybių. – Sveikiname Jus atvykus į Žemę. – Kaip kokiam ateiviui, pagalvojau. Nesitikėjau tokio sutikimo.
- Aš visada gyvenau Žemėje. – Atsakiau kiek galėdamas neutralesniu balsu, niekaip negalėdamas suprasti kur čia šuo pakastas.
- Klystate. – Mane jau pradėjo erzinti kreipinys „Jūs“, o girdėti tai net iš pačio šalies valdovo buvo tikrai neįprasta. – Na taip, Jūs gyvenote Žemėje, bet ne šioje. Jūsų bičiulio eksperimentas pavyko, Jūs pasiekėte tikslą – Paralelinį Jūsų Žemei Pasaulį.
Nejau iš tikrųjų? Taip, pastebėjau čia daug nežemiškų dalykėlių, bet vis dėlto tikėjausi, kad mane nuo namų skiria mažiau, nei viena dimensija, o dabar... Man net galva apsvaigo. Kita planeta... Ateiviai... Tai yra, aš ateivis, šiuo atveju ko gero taip būtų teisingiau pasakyti. Nežinojau ką ir galvoti. Dainius vis dėlto teisus, nors iki paskutinės sekundės atsisakiau tuo patikėti. Bet iš kur jie žino apie mane, Dainių, mūsų planą...
- Deja, yra viena problema... – Sumišusias mano mintis nutraukė žemas, gomurinis Hulokijos valdovo balsas. – Jums derėtų pamatyti šią nuotrauką.
Jis ištiesė man voką, paprasčiausią voką, nors žinant apie tai, ką iki šiol išvydau šioje šalyje, džiaugsiuosi, jei jis nesprogs atplėšus. Nusprendžiau tai išsiaiškinti nieko nelaukdamas, iškart jį atplėšiau ir ištraukiau nuotrauką, Miletos atmintyje jau regėtą vaizdą, kai aš ką tik išvirtęs iš kabinos vemiu ant scenos, o visi žmonės nustebę spokso į mane. Nieko įspūdingo, arba bent jau nieko ko dar nebūčiau matęs ten neišvydau.
- Kur man žiūrėti? – Pakankamai ramiai pasiteiravau.
- Pažvelkit į Tarpdimensinio keltuvo kabiną. – Tarė jis graudžiu balsu, iš kurio gerų žinių laukti tikrai nederėtų.
Supratau, kad tos Dainiaus mašinos pavadinimas netoks ir sudėtingas, tad žvilgtelėjau, ką tokio aš ten palikau. Pažvelgiau ir nustėrau – kuprinė, o kartu ir aparatas, turėjęs padėti man grįžti į Mūsų Žemę, gulėjo sudraskyti į mažiausias daleles ir priskretę prie kabinos grindų, sienų ir lubų.