Šiek tiek apie rašymo praktiką. Dialogai
Daugelis žmonių turi vieną blogą savybę - jie kalba. Jei rašome kūrinuką, o jame yra kokios nors protingos būtybės, tikėtina, kad jos tarpusavyje bendraus. Tikėtina, kad mums reikės sukurti dialogą, kuris primintų bent apynormalį bendravimą. Taigi, dialogų pagrindai Jūsų dėmesiui.
Prieš kurdami dialogą jau turime būti susikūrę kūrinio pasaulį ir bendraujančius personažus. Daugeliui suprantama kodėl reikia sukurti veikėjus, tačiau kokiems velniams pasaulis? Aplinka labai įtakoja tokios pačios socialinės padėties žmonių kalbą. Nereikia galvoti apie kultūrinius skirtumus, pagalvokime vien apie laikmečių skirtumus. Pavyzdžiui, karys.
Akmens amžius:
Ūūūūuuuūūūū, uch, uch, bum, bum, aaaaa, bum, bach! Ėdalas, niam, niam, niam, niam! Moterys, uch, uch, uch, uch!
Viduramžiai:
Viešpaties palaimintoji mūsų armija žengė link priešo kariuomenės. Kautynės buvo ilgos ir negailestingos, daugeliui lūžo kardai, kautynių pragare buvo sunku atskirti draugą nuo priešo. Mes nugalėjom! Dabar apie mūsų žygius per amžius dainuos menestreliai...
XX a. pradžia:
Pasigirdus švilpukui puolėme iš apkasų link priešo pozicijų. Nemažai bendražygių kulkos pakirto dar tik puolimo prdžioje. Kelias iki priešo įtvirtinimų buvo ilgas ir baisus. Sprogimų išraustose duobėse puvo lavonai, kartais po patrankų sviedinių sprogimų, pajausdavai kaip į šalmą barbena ne tik žemės grumsteliai, bet tekšteli kažkas minkšto ir šlapio. Kas vyko pasiekus priešo pozicijas norėčiau pamiršti. Nors ir laimėjome, nėra džiugesio. Suprantu, kad mano rankos suteptos krauju tokio pačio, kaip ir aš kario, kuris ten buvo tik todėl, kad taip įsakyta.
XXII a. pirma pusė:
Velnias, niekaip neprisimenu ką daro šitas raudonas mygtukas? Tuoj pabandysiu... Šūdas! Undo, undo, undo, kur undo?
~XXXXX a.
Ūūūūuuuūūūū, uch, uch, bum, bum, aaaaa, bum, bach! Ėdalas, niam, niam, niam, niam! Moterys, uch, uch, uch, uch!
Jeigu yra dar ir kultūriniai skirtumai jie taip pat visiškai pakeis personažo kalbėseną. Taigi, jei norime gero dialogo, turime žinoti ne tik koks mūsų veikėjas, bet ir kur jis gyvena. Pasaulis ir personažas nebūtinai turi būti žinomas skaitytojui. Kitaip sakant, dialogą galime vystyti visiškai nenurodydami aplinkos ar personažo savybių, tačiau mes patys turime tiksliai žinoti kas ir kaip.
Tam, kad sukurti tikrovišką dialogą, jūs turite būti neblogai susipažinę su bendraujančių žmonių tipažais. Sakykime, jei jūs visiškai nežinote kaip kalbasi zubumbuluki genties žmonės geriau juos palikite ramybėje. Bandydami aprašyti tai, ko nežinote galite labai lengvai nusivažiuoti į lankas. Būtent dėl šios priežasties geriausia kurti žinomas aplinkas ir žinomus personažus. Kitas variantas - sukurti aplinką ir personažus, apie kuriuos nežino niekas. Pavyzdžiui, kalkamenio amžiaus programuotojus. Žinoma, čia jau reikia mokėti sukurti pasaulį ir personažus... Bet juk skaitėte prieš tai buvusias "Šiek tiek apie rašymo praktiką" dalis?
Labai svarbu, kad dialogas atitiktų socialinį žmogaus statusą.
Gatvinis banditas su išeiginiais treningais:
Žinai, supratau, kad mūsų suprojektuotas reaktorius turės vieną problemą - jį stabdant alfa dalelių išmetimas bent penkis kartus viršys normas.
Fizikos mokslų daktaras:
Vakar įvaldžiau papiktintą golfą - niaukti langai, blizgantys kalpokai, pramuštas duslius. Užsidėsiu pusę šiukšlių kibiro ant kapoto, atrodys krūtai!
Kažkas negerai? Dažna pradedančiųjų klaida - personažo kalba neatitinka jo statuso. Riteris šnekėdamas nelabai naudos tokius žodelius, kaip maksimaliai, teoriškai, šviesos greičiu. Lygiai taip pat inžinierius, pasakodamas apie reaktyvinius variklius nenaudos terminų arklio galios, dieviškoji ugnis, besisukantis daikčiukas.
Norėdami sukurti gyvą dialogą, turime ne tik galvoti apie personažų statusus, aplinką, bet ir apie tai, ar gyvi žmonės taip kalbėtų. Atkreipkite dėmesį, kad žmonės kalbėdami pateikia ir nemažai perteklinės informacijos. Ta informacija nebūtinai turi būti žinoma skaitytojui.
Vakar mačiau skraidančią lėkštę, panašią kaip ir praėjusią vasarą, visą blizgančią, švytinčią gelsva šviesa.
Dalis, kurioje nurodoma, kad skraidanti lėkštė buvo panaši į matytą seniau skaitytojui papildomos informacijos beveik nesuteikia, tačiau kalba atrodo tikroviškesnė. Taip pat, nereikia pamiršti ir personažo asmeninių savybių. Juk yra žmonių, apie kuriuos sakoma "neduok valgyti, duok pakalbėt", yra tokių, iš kurių žodžius reikia traukti replėmis. Tam įtakos turi ir kitos aplinkybės. Tarkime, jei personažą nugirdėme, jis gali kalbėti žymiai daugiau, arba žymiai mažiau. Jei planuojate kaip nors apsvaiginti veikėją, jums teks pasidomėti ir svaigiųjų medžiagų poveikiu organizmui. Nuovargis taip pat daro įtaką kalbėsenai. Nusivaręs nuo kojų plepys irgi nepuls be perstojo taukšti.
Dialogas yra bene vienintelė literatūrinio teksto dalis parašyta neliteratūrine kalba. Gana dažnai pasitaiko, kad personažas privalo kalbėti specifiškai. Pavyzdžiui, kalinys:
Neliteratūrinė kalba:
Ė, gaidžiuk, ką čia šoki? Tuoj į galvą pisiu ir per šikną pratrauksiu, pydare tu!
Literatūrinė:
Kodėl jūs bandote įrodyti , kad esate geresnis už mane? Tuojau jums trenksiu per galvą ir kai jūs būsite apsvaigęs, užsiimsiu su jumis analiniu seksu, nes manau, kad jūs esate homoseksualistas!
Žinoma, tai gali būti ir specifinės srities darbuotojų pokalbis. Tuomet jame visai normaliai atrodys svetimybės, tarmybės, žodžiai naudojami ne pagal tiesioginę reikšmę. Apie kalbos gryninimą galime kalbėti ką norime, tačiau jei norime sukurti tikrovišką personažą, kartais teks nusižengti taisyklėms.
Nereikėtų, kad personažai tarpusavyje kalbėtųsi kaip visiški silpnapročiai ar genijai (nebent jie tokie yra). Skaitytojui pateikiant informaciją, kuri dažnai tėra balastas, sėkmės nesusilauksite. Lygiai taip pat nesiseks, jei dialoguose nieko neaiškinsite.
Informacijos stygius:
- Kaip manote, kodėl neveikia trisinchrobalbatronas?
- Man atrodo, kad streikuoja temporalinio poslinkio matuoklis.
Informacijos perteklius:
- Ką daro šitas mygtukas?
- Įjungia kompiuterį.
- O ką daro šitas mygtukas?
- Atidaro kompaktinių diskų įrenginį.
- O ką daro šitas mygtukas?
- Spausdina „a“ raidę, debile tu!
- O ką daro šitas mygtukas?
Pradžiai tiek. Manau, kad prie dialogų dar sugrįšiu. Jei tik bus norinčių apie tai pasiskaityti.