Buvo tamsi naktis, už lango žaibavo ir pliaupė liūtis. Petriukas pasiėmė savo nešiojamą kompiuterį (ramo trūko, bet šiaip neblogai sukosi) ir palindęs po antklode įsijungė naršyklę, nuėjo į rašyk.lt. Prisijungęs jis nusprendė parašyti knygą. Tiesiai į naujo kūrinio įkėlimo langą. Mama jam ne kartą sakė, kad ten galima naudoti tik ctrl+v klavišų kombinaciją. Ilgai, gal kokias tris sekundes, pagalvojęs berniukas pradėjo rašyti: "Atsiprashau uzh klajdas, biat neturėjau lajko jas ishtaisyti..." Iš ryto jį rado mirtinai sukandžiotą. Kalbama, kad Petriuką užpuolė piktųjų kritikų apsėstas nešiojamas kompiuteris. Jei kada palįsite po antklode su savo nešiojamu kompiuteriu, planšete, išmaniafonu ar kitu santykį su internetu turinčiu įrenginiu, galite prie ausies išgirsti piktųjų kritikų šnopavimą, stebinčių ar nesiruošiate kurti tiesiai į kūrinio įkėlimo langą. Na, dar gali būti, kad pas jus užsuko koks iškrypėlis, bet čia jau mažiau tikėtina.

Pasibaigė pusantrų metų trukusi dvikova. Tik dabar atkreipiau dėmesį, kad paskutinės kūrinių dalys buvo įdėtos praėjus metams ir šešiems mėnesiams nuo dvikovos sąlygų patvirtinimo. Vienaip ar kitaip, tai vienas iš įdomiausių projektų, kuriuos teko įgyvendinti literatūriniame pasaulyje. Tikiuosi, kad prabus piktieji komentatoriai iš vasaros miego ir išsakys savo nuomonę. Daug ką norėčiau keisti, plėsti, koreguoti. Labai kirba noras į sesės mėtos komentarą ar nenoriu parašyti romano atsakyti taip, bet pirmiausiai norisi išgirsti daugiau nuomonių. Be to, jei dvikova truko pusantrų metų, kiek turėtų trukti romano rašymas?

Kad jau visi rašo į dienoraščius apie batlą, tai prisijungsiu prie šios tendencijos.

Kūrinio nekėliau ne todėl, kad nebuvo idėjų. Buvo du pasirinkimai: geras kūrinys arba atitikimas batlo reikalavimams. Jei būčiau žinojęs, kad komisijoje visi žmonės tokie kaip Omnia, būčiau nesukęs galvos: rašęs kūrinį ignoravęs taisykles. Aukoti kūrinio kokybę dėl atitikimo konkurso... oi, atsiprašau, Batlo (kas iš esmės yra konkursas, tik turnyriniu principu) taisyklėms tikrai nenorėjau. Nereikia spangti apie tai, kad autoriams trūksta fantazijos kaip išsisukti iš padėties. Jei nori tęstinės istorijos, autorystė bus labai aiški. Jei nori anonimiškumo, tuomet teks pamiršti kokybišką tęstinę istoriją.

Likus dienai ar dviem iki termino pabaigos, aš žinojau, kad kūrinio nekelsiu. Nesvarbu kas, net jei turėsiu genialią mintį kaip įvykdyti konkurso sąlygas ir parašyti puikų kūrinį. Net jei kas būtų įrėmęs ginklą į galvą, o pirštą laikytų ant gaiduko svirtelės (o tai dar prisikabins kas, kad ginklo dalį pavadinau liaudiškai, o ne technologiškai tiksliai). Paprasčiausiai nebeliko sportinio intereso toliau dalyvauti žaidime, kurio reikalavimai nesiderina tarpusavyje. 

Gaila, kad nuvyliau savo gerbėjus, konkurentą ir komisiją. Tikiuosi, kad šis batlas jūsų nepribais.:]

Didžiojo Tikslo nėra, bet yra vidinės kovos. Ar jos bus įdomios - priklauso nuo to, kaip viską pateiksi, ką sugalvosi. Jei per visus 10-15 skyrių dvi moterys pešiosis plaukus dėl vieno bičo, tai įdomu greičiausiai nebus, nors iš tiesų sunku pasakyti. Priklauso nuo talento. Sebastianas greičiausiai sugebėtų ištempti visus 15 skyrių vien su tokiu siužetu ir pelnytų vien penketus, o skaitytojai mirtų iš juoko.

Aurimaz

Net nemoku apsakyti kaip norėčiau pasakyti "challenge accepted" ir imtis darbo. Vis dėl to bandau tapti rimtų kūrinių autoriumi... Bet jeigu Azazela kautųsi su Azazazela dėl Zazazelo ir... Ne, ne, ne! Negundyk šėtone!

Ką tik gavau informaciją iš statistikos departamento. Informacija dar gali būti tikslinama, tačiau Azelinės tendencijos tendencijos lyg ir aiškios.


Pavadinimas Simboliai be tarpų

1.*** 707

2.Aš ją pastebėjau 4891

3.Azazelo istorija 3083

4.Iš tamsos 3960

5.Tolimas taikinys 3426

6.Kaip aš susipažinau su savo Azazelu 3776

7.Pirmasis susitikimas 3982

8.Sveikas, mano vardas Azazelis 3842

9.Kaip aš sutikau Azazelą 3993

10.Lėktuvnešis vidury žmonių jūros 3960

11.Planetos Huinimus valdovė 4000

12.Apklausa 4000

13.Pažintis kelionėje 3924

14.Bomba 4534

15.Šimtas aštuoni sielvartai 14268

16.Azazela 3520

17.Kaip aš susipažinau su Azazela 1421

18.Kaip aš sutikau Azazelą 3635

19.Azazela 4013

20.Kaip aš susipažinau su Azazela 3885

21.Kaip aš susipažinau su Azazela 1735

22.Lialiapou 2627

23.Svečias 8412

24.Iš archyvų 3804


Bendras vidurkis: 4141,58 

Dalyvaujančių vidurkis: 3330,53 

Dalyvaujančių kiekis: 19 

Užsiregistravusių kiekis: 47


Pusė autorių atsiuntė kūrinius, iš kurių tik 19 gali toliau dalyvauti mūšiuose. Maždaug 25% nuostoliai man atrodytų normalūs, dabar vaizdelis kiek liūdnokas. Iš esmės reikia aplenkti tris autorius, kad patektum į kitą etapą. Čia vos ne free for all patekimas į tolimesnius mūšius. 

Du autoriai parašė kūrinius kurie yra lygiai 4000 simbolių ilgio. Nepaskaitęs negaliu sakyti, kad tobula, tačiau tikrai išnaudojo viską iki paskutinio simbolio.

Pirmas etapas nepaliko teigiamo įspūdžio. Atrodo, kad organizuota pasitelkus emocijas, o ne protą. "Blin, bus faina, darom! O fak, apie tai nepagalvojom. Čia lyg ir ne taip užrašėm. Na, bus kaip bus, bet vis tiek tiesa ir teisingumas mūsų pusėje, net jei mes klystame!"

Negaliu sakyti, kad tema yra sudėtinga. Nebent planuoji eiti per visus etapus įsitenkant taisyklėse. Jei nori likti neatpažintas kaip autorius turi sukurti apverktinai beveidį(ę) Azazelą tinkamą bet kam ateityje. Net lyties nurodyti negalima, nes tai gali išduoti autorystę. Turint visiškai beveidį personažą, sunku sukonstruoti kablį neleidžiantį pabėgti skaitytojui. Gal lenksiu galvą prieš organizatorių genialumą galvojant užduotis ir paaiškės, kad tikrai galima likti anonimu. 

Simbolių limitas nėra itin baisus, bet dar tūkstantukas tikrai būtų nepakenkęs. Kalbu ne kaip autorius, o kaip vertintojas. Pamatęs maždaug trijų tūkstančių simbolių tvarinėlį būnu pakankamai skeptiškai nusiteikęs. Taip, geram kūriniui ir tiek nereikia, tačiau kiek tų gerų kūrinių? Konkursuose tikėtis deimantų yra mažų mažiausiai naivu. Labai tikiuosi, kad perskaitęs konkurentų darbus surasiu bent vieną, kuris tikrai kabintų. Vis dėl to puikiai prisimenu kas apie viltį sakoma.

Niekaip negaliu nuspręsti kuri pradžia tinkamiausia.

Var.1

- Kas tu?
- Aš Azazazazazazazazazazazazelas, - tarė neslėpdamas pasididžiavimo, -bet tu gali mane vadinti Azazazelu.
- Azazelu? - pasitikslinau.
Jis pažvelgė man į akis, priversdamas pasijausti paskutiniu žiopliu. Supratęs, kad suvokiau savo menkumą tarė:
- Azazazelu. Mes dar nesame tokie geri draugai, kad galėtum vadinti Azazelu.
Būtent šiuo dialogu ir prasidėjo...

Var.2

Jis išsišiepė leisdamas suprasti, kad savimi tiesiog didžiuojasi. Tuomet apsilaižęs lūpas taip, kad net seilės per smakrą nuvarvėjo, tarė:
- Aš esu...
Neleidau jam užbaigti ir savo žavia kojyte apauta aukštakulniu bateliu su nerūdijančio plieno pirštų apsauga spyriau jam tarpukojin.
- Aaaaaaaa! - subaubė jis žengdamas žingsnį atgal nusiversdamas nuo skardžio krašto.
- Za! - žagtelėjo atsitrenkęs į uolą.
- Ze! - kuktelėjo kaukštelėdamas į atsikišusį akmenį.
- Laaaassss... - išleido paskutinį kvapą nudribęs ant rieduliais nukloto tarpeklio dugno.
Tikriausiai mano pirmasis pasimatymas taip ir būtų pasibaigę, jei nebūčiau pastebėjus kaip juokingai jis atrodo gulėdamas apačioje: visas sulaužytas, persikreipęs, rankas kojas keistai išsukiojęs. Tarsi jį kas nuo skardžio būtų nustūmęs. Būtent tuomet nežinomo impulso pastūmėta nusprendžiau Azazelą, kaip jį praminiau dėl paskutinių išleistų garsų...

Var.3

Žynys pakėlęs virš galvos ritualinį durklą progiesmiu sakė užkeikimą:
- In nomini momini popini lopini! Ego dicere putentur, vos! Inquam, sit hariolari! Vinci, ubi sol non lucet et claudunt.
Pokšt! Žynys sumirksėjo negalėdamas patikėti, kad jo ritualą kažką išdrįso nutraukti. Po to lėtai susmuko ant žemės. Pakėliau šautuvo vamzdį džiaugdamasis, kad paskutinis šovinys nenuėjo veltui.
Staiga iš nežinia kur išlindo vienas iš sektantų, čiupo žynio lavoną ir pradėjo iš jo varvinti kraują į akmeninį karstą.
- Azazazazazelai kilk!
Supratau, kad jau esu bejėgis. Žvelgiau kaip iš karsto išlenda raukšlėta pačio pikčiausio mago ranka. Atsistojęs jis nužvelgė žynio lavoną ir pasisuko į jį prikėlusį sektantą:
- Kie-kie-kiek me-me-metų pra-pra-praėjo?
Atrodė, kad pats Azazelas savo kalba ne mažiau šokiruotas nei kiti ją girdėję.
- Ka-ka-kas ma-ma-man atsitititiko? Tu mi-mi-mikčius?
Sektantas suskubo linksėti galvą.
- Aš da-da-dabar ne-ne-net u-u-užkeiki-ki-ki-mo ne-ne-negaliu pa-pa-pasakyti.
Jau maniau, kad didžiojo mago Azazelo problemą galima laikyti išspręsta, tačiau...

Nėra nei klausymų, autorius grįš su naujomis knygomis. Kiek žinau „Solemija“ jau parašyta ir ieško sau būdo būti. Tapti kiekvieno fantasto ar mąstančio žmogaus relikvija. Knyga, kurią jis spaus šalia tyros darniai plakančios širdies ir laikui atėjus bus vienas iš tų kuris žinos kas pasaulyje vyksta, kokios naujovės artinasi. Jis- skaitytojas, pakels į dangų Martyno knygą ir skanduos... „Pasaulis be sienų!!! Žmonija vieninga!!! Vyriausybę lauk!!!“


Martynas Domeika

Ši citata paimta iš fantastika.lt forumo. Po tokių žodžių supratau, kad kiekvienas grafomanas sakantis, kad jis rašo šedevrą, yra tik kuklus peliukas, net nebandantis pakelti savo galvos, jei lyginsime jį su šia didžia asmenybe. Keista, kad autoriai, kurių kūrinius norėčiau pamatyti ir turėti popieriniame variante nesispausdina. Aurimaz, Valkas, Mylista, Meškukas, Dvasių vedlė... Tai pirmi pasitaikę autoriai, kurių kūrinius prisimenu ir kurie man patiko. Jei rasčiau jų kūrinius, tikrai pirkčiau. Jei norite, kad ir išankstiniu apmokėjimu. Galbūt tai nors kažkiek padėtų reabilituoti fantastikos vardą eilinio skaitytojo akyse. Liūdna ir apmaudu, kad dienos šviesą išvysta tvariniai, kuriais būtų gėda net klibantį stalą paremti.

Žinoma, galiu klysti, gal autoriaus knygos išties trykšta genialumu, tačiau tos ištraukos, kurias jis pateikė norėdamas sudominti skaitytoja kelia tik norą daugiau niekada nebeskaityti.

Principas užmušk ir lavoną palik kietiems kaip įspėjimą yra visiškai neefektyvus, kai kalbama apie uodus.

Ar kada nors pagalvojote, kad būtų tikrai įdomu stebėti kaip žmogus rašo kūrinį. Matyti kokių idėjų jis atsisako, kokias palieka. Žinoti apie nuotykius, kuriuos buvo numatęs autorius, tačiau dėl jam vienam žinomų priežasčių taip ir neleidęs jiems tapti realybe. Stebėti dvejones kas dabar turėtų įvykti. Matyti trinamus ir vėl rašomus žodžius. Kartais tuos pačius. Ir tuo pačiu puikiai suprantu, kaip autorių turėtų erzinti toks stebėtojas.

Velniškai smagu kurti pasaulį, viską dėlioti taip, kad tai būtų veikiantis mechanizmas ar bent primintų tokį. Kurti žmonių gyvenimus, spręsti jų likimus, lemti kurios tautos išnyks, kokios valstybės ar imperijos atsiras. Būti savo sukurto pasaulėlio dievu, kuris turi veikti taip, kad būtų nepastebimas. Kad kiekvieno žmogaus sprendimas atrodytų įtakotas jo pačio vidinių paskatų, o ne todėl, kad taip norėjo autorius. Tik keista atsidurti situacijoje, kai esi pasaulio viešpats ir staiga suvoki, jog vienam iš tavo sukurtų personažų trūksta vos trijų šilingų, o tu nežinai iš kur jie galėtų atsirasti.