Pastebejau, kad su metais ne pas visus, bet pas kai ka muzos ne tik, kad dingsta, issikvepia, bet ju net nelieka isvis.

Tas buitiskumas ateina ir visas muzas, idejas nutempia po zeme, pakasynos ir nieko nelieka... Noriu but vel 20 metu ir netureti tu problemu, kokias turiu dabar, tada buvo kuryba, lengvumas, o dabar toks GRUZAS per kitus, kad is po tu problemu nelieka laiko niekam. Dienos bega, nieko nespeji, artimieji uzlipa ant sprando ir joja, muzu nei kvapo, bet pojutis kazkoks arklinis, tempi viska, nes reikia, nenori, bet niekas neklausia, o paskui tik belieka nusauti nuvaryta arkli.

Pesimizmas, ne is saves, bet per kitus. Noretusi viska ignoruoti ir daryti tai ka nori, bet darbai, artimuju slauga, visokios bedos tempia i duobe is, kurios neislendi. Kaip nuobodu, neidomu...

O, kiti tik sako, taip turi buti, toks suaaugusiuju gyvenimas, toks nykus ir visiskas ''smikis''...

Vasara gera, karsta ir regis neblogas vasaros pasispardymas bus, bet galvoje kazkokie vejai ir nieko daugiau...