Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sukurti tinkamą personažą yra viena sunkiausių užduočių. Žinoma, yra autorių, kuriems tai visiškai paprasta, tačiau ne visi turi įgimtą dovaną. Taigi, kaip sulipdyti normalų personažą?
Pirmiausiai reikėtų nuspręsti koks veikėjo vaidmuo kūrinyje. Pradžiai užtenka sugalvoti ar tai pagrindinis ar šalutinis. Jei pagrindinis, prie jo teks rimtai pasėdėti. Jei šalutinis - galima daug ką praleisti per pirštus. Tik nereikia per daug įsijausti! Kai jau žinome kiek personažas svarbus, reikia išsiaiškinti kitas jo savybes. Manau, kad derėtų pradėti nuo charakterio bruožų. Ar jis bus draugiškas optimistas, ar linksmas cinikas, o gal piktas sociopatas? Autoriaus sprendimas nulemia personažo veiksmus. Jei turime irzlų egoistą atrodys kiek keistai, jei jis dalins labdarą ir pasakos anekdotus.
Nereikėtų užmiršti, kad tos savybės, kurias suteikiame kūrinio pradžioje turėtų nekisti iki pat pabaigos. Žinoma, galimos metamorfozės proto ribose. Pacifistas gali tapti tikru žudymo aparatu, jei šį virsmą galėsite pagrįsti. Imkime patį banaliausią pavyzdį - kažkas nužudo pagrindinio herojaus žmoną ir jis nusprendžia žudyti visą, tikėdamasis, kad tarp aukų pasitaikys ir skriaudikai. Viskas logiška, jei mirs visi žmonės, tarp lavonų bus ir žudikai. Tačiau, jei personažas keičiasi nei iš šio, nei iš to, pats kūrinys pradeda atrodyti kreivai.
Štai ir viskas. O ko jūs dar tikėjotės? Išvaizdos, profesijos, intelekto koeficiento, socialinės padėties? Štai čia ir yra daugelio pradedančiųjų klaida. Personažas neturi būti beveidis, nežinia ką veikiantis padaras, tačiau nereikia galvoti vien apie tai.
Išvaizda:
Aš buvau ne tokia kaip visi. Aplinkiniai atkreipdavo dėmesį į mano šviesius plaukus, bet labiausiai žmonės spoksojo į mano krūtinę. Jau būdama septintoje klasėje turėjau tokias krūtis, kad tarp jų be problemų laikėsi sidro skardinė. O dabar aš devintokė! Mano tėvai dirbo banke ir mes turėjome labai daug pinigų. Vieną kartą, einant iš mokyklos mane apšvietė keista šviesa. Iš pradžių pagalvojau, kad tai sraigtasparnio lakūnai šviečia prožektoriumi norėdami geriau apžiūrėti mano iškirptę, bet pakėlusi akis pamačiau skraidančią lėkštę...
Charakteris:
Aš buvau ne tokia, kaip visi. Jau septintoje klasėje nusprendžiau, kad visko gyvenime sieksiu pati. Tikriausiai buvau vienintelė klasėje, kuri pati išspręsdavo namų darbus ir netgi mokėsi po pamokų. Tėvai, nors ir galėjo man suteikti visus įperkamus patogumus, leido vasarą dirbti ir užsidirbti savoms išlaidoms. Leido, nes žinojo, kad net jei prieštaraus, aš darysiu savaip. Vieną kartą, einant namo iš mokyklos mane nušvietė keista šviesa. Žvilgtelėjau aukštyn ir pamačiau skraidančią lėkštę. Pro mano akis nepraslydo užrašas ant jos šono "Made in China" ir iš karto supratau, kad vėl amerikiečių eksperimentiniam lėktuvui Windows nusmigo...
Pirmuoju atveju galime pasakyti tik tiek: blondinė. Antruoju atveju galima pastebėti ir užsispyrimą, pastabumą, gyvenimo principus. Nė kiek neabejoju, kad ne vienam būtų įdomu sužinoti kas darėsi su blondine, tačiau manau, kad niekas nesiginčys, kad antrasis personažas kiek įdomesnis vidumi? Būtent dėl šios priežasties nerekomenduoju su personažu, ypač pagrindiniu supažindinti nusakant jo išvaizdą. Žinoma, kartais tai yra būtina.
Jie sėdėjo užeigoje ir šnekučiavosi laukdami kol pasirodys jų samdinys:
- Ką tu dar apie jį žinai?
- Kalba, kad jis labai stiprus, raumenys geležiniai, pasakoja, kad jis viena ranka jautį gali pakelti. Plaukai pečius siekia, sklando gandai, kad tai jo stiprybės šaltinis. Bet svarbiausia - jo žudantis žvilgsnis. Sako ne vienas priešas krito vien jam pasižiūrėjus.
Užeigos durys prasivėrė ir niekam nekilo abejonių, kad pro jas žengia didis karys ir pasaulio gelbėtojas. Jo raumenys iš tiesų buvo milžiniški. Galėtum patikėti, kad jis ne tik jautį, bet ir visą tvartą nuo žemės atkeltų. Nežinia ar plaukai tikrai suteikė galios, bet be abejonės saugojo jį nuo piktą - tikriausiai nuo gimimo neplauti, jie buvo sulipę į vientisą masę, kurios net kirviu nepramuštum. Tačiau akys, būtent akys buvo svarbiausios. Jos buvo žvairos. Tokios žvairos, kad vien į jas pažvelgus, pačiam akys pradėdavo krypti į skirtingas puses...

Nors supažindinimas su veikėju pradedamas nuo išvaizdos, galime manyti, kad ji svarbi. Jei mūsų personažas bukas kaip bato aulas barbaras, vidinių savybių dayg neprikursi. Jei vis dėl to turim veikėją su gilesniu vidiniu pasauliu, galime pasinaudoti senu posakiu - pasitinka pagal rūba, išlydi pagal protą. Supažindinus su išvaizda reikėtų pateikti vidines charakteristikas. Jos neturi būti nudrebiamos iš dangaus. Kitaip sakant vidines savybes reikėtų ne pateikti kaip faktus, o parodyti veiksmais, žodžiais ar mintimis.
Faktas:
Aš buvau geras ir protingas.
Veiksmas:
Apskaičiavęs tikimybę, kokius šansus turi pereiti per gatvę pagyvenęs žmogus, nematantis toliau kaip nosis, judantis vidutiniu 0,1m/s greičiu, aš pervedžiau bobutę per gatvę.
Žodžiais:
-Vakar, kai baigiau bandymus su šaltos kavos sintezės reaktoriumi, pamačiau bobutę ir pervedžiau per gatvę.
Mintimis:
Manau, kad kiekvienas žmogus per gyvenimą turi padaryti bent kelis gerus darbus. Vakar man pasisekė atlikti net du: sukūriau automatinį dulkių siurblį kamikadzę, skirtą McDonald naikinimui ir pervedžiau bobutę per gatvę.
Kartais pasitaiko situacijų, kai gali tik pateikti faktus. Pavyzdžiui, jei kūrinys turi būti trumpas, teks kažką aukoti.Tačiau jei tik yra galimybė personažą kurti įdomiau, ja reikia nedvejojant pasinaudoti.
Geriausia pasakoti apie personažą vienu metu pasakojant apie daugiau kaip vieno tipo savybę. Pavyzdžiui, labai lengva nupasakojant išvaizdą paminėti ir profesiją.
Priešais mane sėdėjo vyrukas paraudusiomis akimis, matyt, programuotojas...
Arba sujungti išvaizdą su vidinėmis savybėmis.
Už tų žavių mėlynų akių, kurias rėmino ilgos blakstienos, nudažytos kiekviena atskirai, galėjo slėptis tik dvasinė tuštuma, skirianti laiką išvaizdai ir pamirštanti sielą.
Jeigu jūs gerai įvaldęs plunksną (ar klaviatūrą), galite apie personažą pasakoti nė karto tiesiogiai nenurodydami nieko apie jį.
Jo akys mėlynos.
Iš veidrožio į jį žiūrėjo mėlynos akys.
Ko reikėtų vengti kuriant personažą?
1. Šabloniškumo. Jei su akiniais - moksliukas. Jei su nuospaudom ant užpakalio - programuotojas. Jei rengiasi vos ne kaip priešingos lyties atstovas - peder... tfu, norėjau parašyti dizaineris. Personažas dažnai būna įdomesnis, jei sugebame nepadaryti jo eiliniu tipu, kuris jau matytas šimtuose kūrinių. Kaip jau minėjau, viską reikia daryti proto ribose. Nesugalvokite sukurti paliegusio veikėjo, kuris pirštais bėgius lanksto.
2. Idealizavimo. Net debesyse yra tamsių vietų, o nakties danguje - žvaigždių. Jei sukursite absoliutų gėrio (blogio) įsikūnijimą jis atrodys mažų mažiausiai netikroviškai. Juk net pasakose nėra absoliutumo. Pavyzdžiui, trečias brolis Jonelis, kurio nesužalojo intelektas, vis dėl to sugeba kažką pasiekti. Kartais jis tai padaro gudrumu (nemaišykite proto ir gudrumo!), kartais jam paprasčiausiai nusišypso sėkmė, o kartais iš gailesčio ar dėl kitų priežasčių padeda aplinkiniai.
3. Personažų supanašėjimo. Vieno kūrinio veikėjai turi skirtis, kad skaitytojas ne vien pagal vardą suprastų apie ką kalbama. Jei Petras geras karys, Jonas geras karys, Vytas geras karys, tai kaip suprasti kurio gero kario lavonas guli?
4. Šiuo metu nesugalvoju.:)
Keli pribaigiamieji patarimai.
Pakankamai lengva perkelti į kūrinius tuos žmones, kuriuos pažįstate. Galite kūrinyje pasinaudoti savo draugo kalbėsena, elgsena, mąstymu. Kam galvoti kažką naujo, jei geras pavyzdys makaluojasi prieš nosį?
Personažas kuriamas tam, kad kūrinyje atliktų kažkokį vaidmenį, o ne tam, kad užpildytų kūrinio spragas. Jei berašydami susidūrėte su tokia situacija, kad į tamsų kambarį uždarėte Jonuką ir Onytę bei nežinote kaip juos iš ten krapštyti, neskubėkite jiems siūsti supermeno, jahovos liudytojų ar seksologo. Arba sugalvokite normalų sprendimą, arba perrašykite dalį kūrinio. Naujas veikėjas - ne išeitis jums papuolus į kūrybinį akligatvį.
Personažas nėra gyvas žmogus, todėl nebijokite jį sužaloti ar nužudyti. Žinoma, nebūtina taip elgtis su savo kūriniu, tačiau kartais protingas sužeidimas ar tinkama mirtis gali padaryti kūrinį žymiai geresniu.


2009-05-01 01:47
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-04 10:49
Suglumes
Noriu pridėti papildymą prie šventojo pastebėjimų: tie kurie neturi įgimtos dovanos kurti veikėjų personažus (sakau, kurti, nes šabloniškas kopijavimas nuo įvairių knygų, nėra kūrimas), patarčiau pasidomėti stalo rpg: Gurps, arba DnD sistemomis.
1. Stalo rpg lavina vaizduotę, todėl jūsų rašomi tekstai tampa įdomesni, bent jau nekartoja kažkieno, kažkada rašytų.
2. Žaidžiantis asmuo išmoksta įsijausti į personažą, taip išvengdamas tokių idiotizmų, kaip aš buvau niekuo neišsiskirianti asmenybė.
3. Ir pats svarbiausias aspektas: kiekviena ši sistema turi labai konkrečius nurodymus, kurių pagalba galima susikurti veikėjus. Šie lapai turėtų būti priklijuoti prie kiekvieno grafomano kompiuterio ekrano, nes:
a) jie uždengia ekraną, taip apsaugodami nuo nereikalingo rašymo.
b) šių lapų pagalba, taip paprastai, kaip atliekant testą, yra sukuriami personažai. Tereikia tik atsakyti į pateiktus klausimus.
Šie aprašai geri tuo, kad veikėjas nesikeičia pagal autoriaus nuotaiką: rašančiajam užtenka tik pažiūrėti į lapą, kuriame jau yra surašytos veikėjo savybės, ir bus aišku, kad vakar buvęs niūruolis, šiandien neturėtų švaistytis sąmojais, nes autorius ką tik išgirdo labai smagų anekdotą.
Reklama: kiekviename didžiajame Lietuvos mieste yra fantastų klubai, kuriuose jus gali apmokyti šių veikėjo kūrimo gudrumų. Tuo pačiu jūs išmoksite vengti kalavijo smūgių į galvą, susidomėsite MTG kortomis, dėl to, tikėkimės, mesite rašymą ir Lietuvos padangė vėl taps šviesesnė ;)
Pasiūlymas: Sebastianai, reikia parašyti veikalą: Veikėjų kūrimas žaliems. Tapsime milijonieriais :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-03 01:46
EyesTrueDe_Lies
ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-02 15:08
Haldir
Personažų supanašėjimo. Vieno kūrinio veikėjai turi skirtis, kad skaitytojas ne vien pagal vardą suprastų apie ką kalbama. Jei Petras geras karys, Jonas geras karys, Vytas geras karys, tai kaip suprasti kurio gero kario lavonas guli? - O tokiu atveju, koks skirtumas? :DDDD

Beje, veikėją lengviausia kurti įsivaizduojant gyvą žmogų. Geriausia - tą kurį kažkiek pažysti. Tada Žinai, kad pvz narsusis Shangtsungas nevalgo svogūnų, yra garbanotas ir nekenčia kai kasnors glosto jo drakoną. Atitikmuo būtų garabanotasis kaimynas Zbignevas, kuris kadaise vedžiodamas šunį pareiškė, jog tuos kurie liečia jo Šariką reikėtų išnaikint, kaip ir tuos augalus - svogūnus :D

Beje, personažų žudynės - geriausias būdas užbaigti kūrinį :D [čia rašytojui - deja, skaitytojui nepatiks.]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą