Sukurti tinkamą personažą yra viena sunkiausių užduočių. Žinoma, yra autorių, kuriems tai visiškai paprasta, tačiau ne visi turi įgimtą dovaną. Taigi, kaip sulipdyti normalų personažą?
Pirmiausiai reikėtų nuspręsti koks veikėjo vaidmuo kūrinyje. Pradžiai užtenka sugalvoti ar tai pagrindinis ar šalutinis. Jei pagrindinis, prie jo teks rimtai pasėdėti. Jei šalutinis - galima daug ką praleisti per pirštus. Tik nereikia per daug įsijausti! Kai jau žinome kiek personažas svarbus, reikia išsiaiškinti kitas jo savybes. Manau, kad derėtų pradėti nuo charakterio bruožų. Ar jis bus draugiškas optimistas, ar linksmas cinikas, o gal piktas sociopatas? Autoriaus sprendimas nulemia personažo veiksmus. Jei turime irzlų egoistą atrodys kiek keistai, jei jis dalins labdarą ir pasakos anekdotus.
Nereikėtų užmiršti, kad tos savybės, kurias suteikiame kūrinio pradžioje turėtų nekisti iki pat pabaigos. Žinoma, galimos metamorfozės proto ribose. Pacifistas gali tapti tikru žudymo aparatu, jei šį virsmą galėsite pagrįsti. Imkime patį banaliausią pavyzdį - kažkas nužudo pagrindinio herojaus žmoną ir jis nusprendžia žudyti visą, tikėdamasis, kad tarp aukų pasitaikys ir skriaudikai. Viskas logiška, jei mirs visi žmonės, tarp lavonų bus ir žudikai. Tačiau, jei personažas keičiasi nei iš šio, nei iš to, pats kūrinys pradeda atrodyti kreivai.
Štai ir viskas. O ko jūs dar tikėjotės? Išvaizdos, profesijos, intelekto koeficiento, socialinės padėties? Štai čia ir yra daugelio pradedančiųjų klaida. Personažas neturi būti beveidis, nežinia ką veikiantis padaras, tačiau nereikia galvoti vien apie tai.
Išvaizda:
Aš buvau ne tokia kaip visi. Aplinkiniai atkreipdavo dėmesį į mano šviesius plaukus, bet labiausiai žmonės spoksojo į mano krūtinę. Jau būdama septintoje klasėje turėjau tokias krūtis, kad tarp jų be problemų laikėsi sidro skardinė. O dabar aš devintokė! Mano tėvai dirbo banke ir mes turėjome labai daug pinigų. Vieną kartą, einant iš mokyklos mane apšvietė keista šviesa. Iš pradžių pagalvojau, kad tai sraigtasparnio lakūnai šviečia prožektoriumi norėdami geriau apžiūrėti mano iškirptę, bet pakėlusi akis pamačiau skraidančią lėkštę...
Charakteris:
Aš buvau ne tokia, kaip visi. Jau septintoje klasėje nusprendžiau, kad visko gyvenime sieksiu pati. Tikriausiai buvau vienintelė klasėje, kuri pati išspręsdavo namų darbus ir netgi mokėsi po pamokų. Tėvai, nors ir galėjo man suteikti visus įperkamus patogumus, leido vasarą dirbti ir užsidirbti savoms išlaidoms. Leido, nes žinojo, kad net jei prieštaraus, aš darysiu savaip. Vieną kartą, einant namo iš mokyklos mane nušvietė keista šviesa. Žvilgtelėjau aukštyn ir pamačiau skraidančią lėkštę. Pro mano akis nepraslydo užrašas ant jos šono "Made in China" ir iš karto supratau, kad vėl amerikiečių eksperimentiniam lėktuvui Windows nusmigo...
Pirmuoju atveju galime pasakyti tik tiek: blondinė. Antruoju atveju galima pastebėti ir užsispyrimą, pastabumą, gyvenimo principus. Nė kiek neabejoju, kad ne vienam būtų įdomu sužinoti kas darėsi su blondine, tačiau manau, kad niekas nesiginčys, kad antrasis personažas kiek įdomesnis vidumi? Būtent dėl šios priežasties nerekomenduoju su personažu, ypač pagrindiniu supažindinti nusakant jo išvaizdą. Žinoma, kartais tai yra būtina.
Jie sėdėjo užeigoje ir šnekučiavosi laukdami kol pasirodys jų samdinys:
- Ką tu dar apie jį žinai?
- Kalba, kad jis labai stiprus, raumenys geležiniai, pasakoja, kad jis viena ranka jautį gali pakelti. Plaukai pečius siekia, sklando gandai, kad tai jo stiprybės šaltinis. Bet svarbiausia - jo žudantis žvilgsnis. Sako ne vienas priešas krito vien jam pasižiūrėjus.
Užeigos durys prasivėrė ir niekam nekilo abejonių, kad pro jas žengia didis karys ir pasaulio gelbėtojas. Jo raumenys iš tiesų buvo milžiniški. Galėtum patikėti, kad jis ne tik jautį, bet ir visą tvartą nuo žemės atkeltų. Nežinia ar plaukai tikrai suteikė galios, bet be abejonės saugojo jį nuo piktą - tikriausiai nuo gimimo neplauti, jie buvo sulipę į vientisą masę, kurios net kirviu nepramuštum. Tačiau akys, būtent akys buvo svarbiausios. Jos buvo žvairos. Tokios žvairos, kad vien į jas pažvelgus, pačiam akys pradėdavo krypti į skirtingas puses...
Nors supažindinimas su veikėju pradedamas nuo išvaizdos, galime manyti, kad ji svarbi. Jei mūsų personažas bukas kaip bato aulas barbaras, vidinių savybių dayg neprikursi. Jei vis dėl to turim veikėją su gilesniu vidiniu pasauliu, galime pasinaudoti senu posakiu - pasitinka pagal rūba, išlydi pagal protą. Supažindinus su išvaizda reikėtų pateikti vidines charakteristikas. Jos neturi būti nudrebiamos iš dangaus. Kitaip sakant vidines savybes reikėtų ne pateikti kaip faktus, o parodyti veiksmais, žodžiais ar mintimis.
Faktas:
Aš buvau geras ir protingas.
Veiksmas:
Apskaičiavęs tikimybę, kokius šansus turi pereiti per gatvę pagyvenęs žmogus, nematantis toliau kaip nosis, judantis vidutiniu 0,1m/s greičiu, aš pervedžiau bobutę per gatvę.
Žodžiais:
-Vakar, kai baigiau bandymus su šaltos kavos sintezės reaktoriumi, pamačiau bobutę ir pervedžiau per gatvę.
Mintimis:
Manau, kad kiekvienas žmogus per gyvenimą turi padaryti bent kelis gerus darbus. Vakar man pasisekė atlikti net du: sukūriau automatinį dulkių siurblį kamikadzę, skirtą McDonald naikinimui ir pervedžiau bobutę per gatvę.
Kartais pasitaiko situacijų, kai gali tik pateikti faktus. Pavyzdžiui, jei kūrinys turi būti trumpas, teks kažką aukoti.Tačiau jei tik yra galimybė personažą kurti įdomiau, ja reikia nedvejojant pasinaudoti.
Geriausia pasakoti apie personažą vienu metu pasakojant apie daugiau kaip vieno tipo savybę. Pavyzdžiui, labai lengva nupasakojant išvaizdą paminėti ir profesiją.
Priešais mane sėdėjo vyrukas paraudusiomis akimis, matyt, programuotojas...
Arba sujungti išvaizdą su vidinėmis savybėmis.
Už tų žavių mėlynų akių, kurias rėmino ilgos blakstienos, nudažytos kiekviena atskirai, galėjo slėptis tik dvasinė tuštuma, skirianti laiką išvaizdai ir pamirštanti sielą.
Jeigu jūs gerai įvaldęs plunksną (ar klaviatūrą), galite apie personažą pasakoti nė karto tiesiogiai nenurodydami nieko apie jį.
Jo akys mėlynos.
Iš veidrožio į jį žiūrėjo mėlynos akys.
Ko reikėtų vengti kuriant personažą?
1. Šabloniškumo. Jei su akiniais - moksliukas. Jei su nuospaudom ant užpakalio - programuotojas. Jei rengiasi vos ne kaip priešingos lyties atstovas - peder... tfu, norėjau parašyti dizaineris. Personažas dažnai būna įdomesnis, jei sugebame nepadaryti jo eiliniu tipu, kuris jau matytas šimtuose kūrinių. Kaip jau minėjau, viską reikia daryti proto ribose. Nesugalvokite sukurti paliegusio veikėjo, kuris pirštais bėgius lanksto.
2. Idealizavimo. Net debesyse yra tamsių vietų, o nakties danguje - žvaigždių. Jei sukursite absoliutų gėrio (blogio) įsikūnijimą jis atrodys mažų mažiausiai netikroviškai. Juk net pasakose nėra absoliutumo. Pavyzdžiui, trečias brolis Jonelis, kurio nesužalojo intelektas, vis dėl to sugeba kažką pasiekti. Kartais jis tai padaro gudrumu (nemaišykite proto ir gudrumo!), kartais jam paprasčiausiai nusišypso sėkmė, o kartais iš gailesčio ar dėl kitų priežasčių padeda aplinkiniai.
3. Personažų supanašėjimo. Vieno kūrinio veikėjai turi skirtis, kad skaitytojas ne vien pagal vardą suprastų apie ką kalbama. Jei Petras geras karys, Jonas geras karys, Vytas geras karys, tai kaip suprasti kurio gero kario lavonas guli?
4. Šiuo metu nesugalvoju.:)
Keli pribaigiamieji patarimai.
Pakankamai lengva perkelti į kūrinius tuos žmones, kuriuos pažįstate. Galite kūrinyje pasinaudoti savo draugo kalbėsena, elgsena, mąstymu. Kam galvoti kažką naujo, jei geras pavyzdys makaluojasi prieš nosį?
Personažas kuriamas tam, kad kūrinyje atliktų kažkokį vaidmenį, o ne tam, kad užpildytų kūrinio spragas. Jei berašydami susidūrėte su tokia situacija, kad į tamsų kambarį uždarėte Jonuką ir Onytę bei nežinote kaip juos iš ten krapštyti, neskubėkite jiems siūsti supermeno, jahovos liudytojų ar seksologo. Arba sugalvokite normalų sprendimą, arba perrašykite dalį kūrinio. Naujas veikėjas - ne išeitis jums papuolus į kūrybinį akligatvį.
Personažas nėra gyvas žmogus, todėl nebijokite jį sužaloti ar nužudyti. Žinoma, nebūtina taip elgtis su savo kūriniu, tačiau kartais protingas sužeidimas ar tinkama mirtis gali padaryti kūrinį žymiai geresniu.