Daugelis kuria fantastiškus kūrinius. Kai kas sukuria fantastišką idėją, kai kas fantastiškai pridergia klaidų... Bet retas rašo fantastiką. Taigi, kas tai per gyvis, su kuo valgomas ir kaip virškinamas?
Labai teisingas apibrėžimas, nurodytas rašyk.lt fantastikos skyrelyje:
Fantastika (gr. phantastike – vaizdavimosi menas). Temoje skelbiami beletristikos tekstai (dažniausiai epiniai), kuriuose pasakojimas grindžiamas mokslo atradimų ir teorijų prielaidomis, ar socialinėmis (anti)utopijomis, taip pat tekstai, kurių siužetų ar jų aplinkos pagrindas – kokie nors alternatyvūs pasauliai ir pan. Žanriškai tema apima visus fantastinės literatūros žanrus ir subžanrus.
Daugelis klaidingai mano, kad jei kūrinyje paminima kažkas nerealaus, ar „be ryšio“, tai jau fantastinis kūrinys. Tokiu atveju, šiam žanrui galėtume priskirti daugelį prozos kūrinių. Dažniausiai personažai yra išgalvoti, pasitaiko vizijų, išgalvotų vietovių, įvykių. Tačiau to neužtenka, kad galėtume sakyti, jog kūrinys yra fantastinis. Mes galime net „Paryžiaus katedrą“ interpretuoti kaip fantastinį kūrinį apie mutantą černobylietį, kurį likimas nubloškė į Paryžių. Nepaisant neįprastos išvaizdos, pagrindinis veikėjas yra iš kūno ir kraujo, jo atsiradime nėra nieko antgamtiško, veiksmo vieta taip pat reali. Mums trūksta pagrindinių elementų, kurie kūrinį paverstų fantastiniu.
Vienas paprasčiausių būdų nustatyti, ar tekstas priklauso fantastikos žanrui – pagalvoti, ar autorius sukūrė savitą pasaulį arba pasinaudojo jau sukurtu. Būtent pasaulį. Visatą, jei jums geriau skamba. Tarkime, skaitome detektyvą. Tipinė situacija – meilužis nužudo vyrą, kietas policininkas ieško nusikaltėlio, yra krūva įtariamųjų. Veiksmas gali vykti kažkokiame mieste, kuriame gyvena tokie žmonės kaip mes, elgiasi kaip mes, galioja mums įprasti fizikos dėsniai. Tokiu atveju turėsime paprasčiausią detektyvą. Situaciją kiek pakoreguokime – žudikas gali skaityti mintis. Mūsų pasaulyje tokia žmogaus savybė nėra natūrali, moksliškai įrodyta ir dažnai pasitaikanti (jei iš viso pasitaikanti). Jeigu ši savybė nėra paminėta epizodiškai, o daro rimtą įtaką siužetui, mes jau galime įtarti (o gal net ir teigti), kad čia – fantastinis kūrinys. Dabar kiek pakoreguosime ir šitą situaciją. Žudikas – genialus psichologas, sukūręs žmonių elgesio teoriją ir pagal tipažą, jo verbalinę, neverbalinę kalbą bei kitus požymius gali numanyti, ką žmogus mano ir jo tolimesnius veiksmus. Čia fantastika, ar ne? Šioje situacijoje viskas priklausys nuo to, ar kūrinys geras. Jei geras, tuomet fantastai sakys, kad čia fantastika, o prozininkai įrodinės, kad tai proza. Jei kūrinys bus blogas, visi to kūrinio kratysis. Iš vienos pusės pažiūrėjus, tai – fantastika. Žmonių elgesio teorijos, kurios pagalba galima numatyti tikslius individų veiksmus, dar niekas (norėtųsi tikėtis) nesukūrė. Iš kitos pusės pažiūrėjus – tokia teorija gal ir įmanoma.
Norint sukurti fantastinį kūrinį, kartais užtenka visai menkos mūsų pasaulio korekcijos. Galima suteikti vienam, ar keliems personažams neįprastų galimybių. Pakeisti planetos klimatą. Paskubinti kai kuriuos mokslinius pasiekimus, pavyzdžiui, keliones į kosmosą. Kartais reikia viską sukurti pačiam. Pavyzdžiui, pasaulį, kuriame niekada neegzistavo jokia organinė gyvybės formą. Dar vienas variantas – pasinaudoti kažkuo, kas jau sukurta. Sumanus autorius gali puikiai pasinaudoti egzistuojančiais mitais, pasakomis ar kitais kūriniais. Tikriausiai kiekvienas fantastas žino, kas yra hipererdvinis šuolis. Tačiau, ar kas nors žino, kas pirmas jį sugalvojo, iš kur tas terminas, koks to šuolio veikimo principas? Nemažai autorių naudoja tokias keliones, tačiau apie mano minėtus klausimus net nesusimąsto. Kitaip sakant, puikiai naudojasi tuo, kas išrasta. Dažnas maginės fantastikos autorius net nesivargina aprašyti, kaip atrodo ir kokiomis savybėmis pasižymi elfai. Kam kartotis, jei tai jau atliko daugeliui žinomas Tolkienas?
Kūrinys netampa fantastiniu, jei kažkas paminima tik epizodiškai. Pavyzdžiui, istorija apie piratus, kurioje poroje vietų paminimos undinės, tačiau pastarosios nedaro jokios įtakos siužetui. Arba paminėjimas, kad kažkada kažkas kažkur kariavo su robotais. Fantastinės detalės turi sietis, įtakoti pati siužetą, veiksmo vietą, ar būti pagrindine kūrinio idėja. Galima panagrinėti pavyzdį su undine.
Epizodiškas paminėjimas
Aptikau jungos Džono romo atsargas. Daug jų buvo, užkandau tuo, kas pasitaikė po ranka. Kiek prisimenu, maistas pats atbėgo... Sunku pasakyti, ar taip atrodė dėl romo kiekio, ar žiurkės po ranka pasimaišė... Žodžiu kiek perlenkiau lazdą, todėl per patrankos ambrazūrą ilgai šėriau undines ir kitus jūros gyvius.
Siužeto įtakojimas
Sunku undinei nimfomanei buvo matyti tiek vyrų vienoje vietoje. Ir visi nepasiekiami. Plūduriuojantys toje kvailoje medinėje dėžutėje. Triūsiantys visą dieną. Kartais žiaukčiojantys pro bortą. Undinė ilgai sekė paskui laivą, naktimis bandydama pas save prisivilioti budintį jūrininką, bet deja, vis nesėkmingai. Vieną naktį jūrų mergelei nušvito protas – jei laivas nuskęs, visi jūreiviai atiteks jai. Ilgai nelaukusi, čiupo pro šalį plaukusią pjūklažuvę ir ėmė pjauti dugną...
Pagrindinės fantastikos rūšys:
Mokslinė fantastika. Kūrinyje svarbią vietą užima technologijos. Aplinka dažniausiai futuristinė, tačiau pasitaiko ir dabartyje, ar praeityje vykstančių kūrinių. Technologiniai dalykai paremti dabar egzistuojančiomis (ar egzistavusiomis seniau) teorijomis, hipotezėmis, pavyzdžiui, erdvės išlenkimas norint sutrumpinti kelią, laiko tėkmės reliatyvumas didėjant greičiui ir pan.
Maginė fantastika. Kūrinys remiasi mitais, legendomis, pasakomis, ar kitais kūriniais, kuriuose yra magiškų reiškinių, ar būtybių. Dažniausiai kūrinio veiksmas vyksta romantizuotoje viduramžiškoje aplinkoje, nors konkretus laikotarpis nenurodomas.
Pramoginė fantastika. Kūriniai atitinka visus fantastikos bruožus, tačiau patys nieko naujo nepateikia, o naudojasi kitų sukurtais (dažnai ir nuvalkiotais) dalykais. Pavyzdžiui, detektyvas, kurio veiksmas vystomas Marse, neatsižvelgiant į specifines situacijas, kurios susidarytų kitoje planetoje. Nors rimti literatai šios kategorijos neskiria, bet manau, kad ne vienas fantastas man pritars.
Siaubo fantastika. Kūrinio pagrindinis tikslas – bauginti skaitytoją, ar jam sukelti psichologinę įtampą. To siekiant pasitelkiamos technologinės naujovės, mitinės būtybės, ar panašūs elementai, kurie leidžia kūrinį priskirti fantastikos žanrui.
Dažnai sunku išskirti kokiai konkrečiai rūšiai priklauso fantastinis kūrinys. Pavyzdžiui, mokslininkas su savo sukurtu aparatu persikelia į gretimą visatą. Ten egzistuoja magija ir jį pradeda vaikytis išprotėjęs nykštukas, kolekcionuojantis genitalijas. Jei autorius itin nesigilina į technologines detales, ar mitinius personažus, tekstas tinkamas visoms keturioms rūšims.
Priklausomai nuo to, kam autorius skiria daugiausiai dėmesio, galime nustatyti ir koks tai kūrinys. Jei labai domimasi techninėmis detalėmis – mokslinė fantastika, jeigu mitiniais elementais – maginė fantastika ir t.t.
Norėdami sukurti gerą (ar bent neblogą) fantastinį kūrinį, pirmiausiai turite pasidomėti ta sritimi, apie kurią rašysite. Rašydami apie tarpplanetines keliones turite išsiaiškinti kokios problemos gali kilti, kas siūloma šiuo metu, išanalizuoti žmonių santykius kelionių metu. Čia pradžiai. Vėliau prireiks smulkesnių detalių. Nebūtinai tam, kad kūrinys atrodytų puikiai, kartais paprasčiausiai tam, kad nenusišnekėtumėte.
Jei kam nors perskaičius visą šį tekstą vis dar neaišku kaip nustatyti ar kūrinys fantastinis ar ne, pabandysiu informaciją apvirškinti. Kūrinys fantastiniu tampa ne dėl fantastinių detalių paminėjimo, o dėl to, kad fantastiniai elementai įtakoja veiksmą (vyksmą) ir veiksmo erdvę. Prieš rašydami fantastinį kūrinį pasidomėkite mokslo ir magijos pasiekimais, kad fantastikos gerbėjai jūsų neužmėtytų užkeiktais antimaterijos akmenimis.
Dėkoju Klimbingupthewalls už pastabas, pataisymus ir palaikymą kepant serialą "Šiek tiek apie rašymo praktiką".
Laukiu pastabų ir komentarų!
St Sebastianas
