Nemažai rašančių žmogelių nesugeba sukurti normalios aplinkos. Skaitytojas nesupranta kaip atrodo aprašomi objektai (siaubas koks neišmanėlis), aplinka atrodo kvailai ar neįtikinamai. Kaip visų šių negerovių išvengti? Yra du paprasti patarimai:
1. Praktikuokis.
2. Aprašyk aplinką tiek, kiek reikia.
Su pirmuoju lyg ir viskas aišku. Deja, tas aiškumas pasibaigia labai greitai. Nū, dėžė. Tokia kampuota. Juoda su blizgančiu. Nū, karoče dėžė, kas dar neaišku? Nū, medis. Toks su lapais. Žalias su juodu. Nū, karoče medis, kas dar neaišku? Toks pat stilius, toks pat aiškinimas. Norint sukurti aplinką, reikia mokėti ją aprašyti visiškai skirtingai. Ne taip jau retai supantis pasaulis nupasakojamas dialoguose. Tingiu daug galvoti, todėl skirtingai pabandysiu aprašyti tai, kas yra tiesiai prieš mane - kompiuterį.
Informatikai:
- Koks tavo kompas?
- Asus M51.
Blondinės:
- Koks tavo kompiuteriukas?
- Ai toks nežinau... Juodas, nors yra ir blizgančių detalių... Na, toks nelabai fainas, tikriausiai reikės lipdukais visą apklijuoti. Nori pažiūrėti mano rankinę?
Technofilai:
- Koks tavo kompiuteriukas?
- Iš pradžių atrodo šaltas, bet jei duodi daugiau apkrovos gerai įkaista. Turi pilną klaviatūrą, neįsivaizduoji, kaip tai mane jaudina. Tai, kad galiu skaičius galiu įvesti dviem metodais. Arba galiu skaičius įvedinėti abiem rankom. Nežinau ar įsivaizduoji koks tai kaifas. Be to, yra visos jungtys, į kurias galiu įkišti visus savo laidus... Net pagalvojus apie tai pasidaro gera...
Bobutės:
- Ar iš pensijos išgyveni?
- Oi, sunku, sunku dabar. Va, anūkas nusipirko tokį daiktą su daug mygtukų ir ekranu atlenkiamu, iš rankų praktiškai nepaleidžia, aš jam ir sakau, tu kokią mergą ant kelių geriau sodinkis, o ne tą savo žaisliuką dėkis, nes pažiūrėjau vaje kaip kaista, jam viskas ten gali iškepti, iš kur proanūkiai atsiras, bet jis sako, kad aš nieko nesuprantu, žinai, Petras numirė, reikės nusipirkti pieno.
Diedukai:
- Žiūrėk, ką ten tas berniokas ant kelių pasidėjęs?
- Pensija maža, dėl visko kaltas Lansbergis su Brazausku!
Visi dialogai apie tokį patį kompiuterį, bet mažumėlę skirtingi. Lygiai tas pats su aplinka - jei ji pasakojama dialoge, žodžiai turi atitikti kalbančiojo statusą.
Vienas geriausių būdų kaip praktikuotis skirtingus būdus aprašyti - stengtis aprašyti tai ką pamatai. Geriausia tai daryti visuomeniniame transporte. Važiuoji, nugirsti kokį dialogą ir bandai įsivaizduoti kaip tie žmonės pasakotų, pavyzdžiui, apie namą, kuris matosi pro langą. Žinoma, kai kas gali pasakyti, kad klausytis svetimų pokalbių nemandagu, tačiau neužmirškite, kad menas reikalauja aukų.
Dabar kiek apie antrą patarimą, kad aplinką reikia aprašyti tiek, kiek reikia. Kartais jos iš viso nereikia. Pavyzdžiui, kai kurie dialogai gali vykti "tuščioje erdvėje", nes aplinkos aprašymai tik blaškytų. Kartais reikia itin detalaus aprašymo. Kaip atskirti kada kuris variantas reikalingas? Pagalvokite kiek tai svarbu tolimesniam kūrinio vystymuisi.
Gyvenau dideliame mūriniame name. Jį pastatė dar mano prosenelis, mėgęs viską daryti iš to, kas po ranka pasimaišo. Keistai derėjo marmuriniai laiptai ir raudonų plytų sienos, vitražai ir grotos ant jų, čerpėmis dengtas verandos ir skarda - pačio pastato stogas. Senelis turėjo nenusakomą trauką viską neštis namo. Taip būste atsirado įvairiausių meno kūrinių, biblioteka su neapsakoma daugybe knygų ir periodinių leidinių, vyno butelių kolekcija ir begalės visokiausių įrankių. Tėvas labai mėgo daryti remontą. Deja nusipirkdavo per mažai medžiagų, todėl kambariai gavosi įvairiaspalviai: svetainė pusiau žalia, pusiau raudona, miegamojo dalis geltona, dalis - mėlyna, dalis ruda. Štai atėjo laikas pakalbėti apie mane. Aš išvykau iš šio namo būdamas dvidešimties ir niekada per savo gyvenimą nebegrįžau. Teisybę pasakius, po kelių metų net pamiršau kaip jis atrodė ir kur jis yra.
Taigi, jei autorius per daug įsijaučia aprašinėdamas visiškai neesminius dalykus, skaitytojui pradeda darytis nuobodu. Žinoma, kartais nereikalingi aprašymai gali būti panaudoti kaip tam tikra meninė priemonė.
Kaip ir derėjo tikėtis, ragana gyveno pačio aukščiausio bokšto, pro kurio langus atsiverdavo nuostabi karalystės panorama rūsyje.
Skaitytojo žvilgsnis nukreipiamas į aukštyn, į bokšto viršūnę ir pateikiama visiškai nenaudinga tolimesniam siužetui informacija ir galiausiai bloškiamas žemyn į rūsį.
Kitas kraštutinumas - pateikti per mažai informacijos. Skaitytojas negali įsivaizduoti to, ką nori aprašyti autorius.
Pamačiau laivą panašų į mėnulį.
Kuo tas laivas buvo panašus į mėnulį? Buvo apvalus, pusapvalis ar pjautuvo formos? Kuo dar jis buvo panašus ir kuo skyrėsi nuo mėnulio?
Nuolat besipraktikuojant ir klausant to, ką sako skaitytojai, pojūtis kiek ir kaip reikia aprašinėti vieną ar kitą dalyką ateis savaime. Arba ne.:]