Peržengiu savo ribas, išeinu iš kūno. Esu didesnis, daug platesnis magnetas. Turiu tik kojas, ne rankas, akių nėra, jų vietoj kažkoks įkypas įsibrėžimas, plyšys it pjautinė žaizda, seniai sustingus, kieto kūno. Ritmingai ūžia tavo kraujas, tau vienam nebepriklausantis. Tai mano kraujas, mano ūžesys, to magneto viduj, ne aš, o tavo kraujas. Jis kyla kaip banga iki mano įkypų akių - į jas sugrįžta žvilgsnio galimybė - tada jis atsitraukia, ūždamas banguoja - atgal į mūsų kojas.
Sugrįžta sąmonė. Tvirtai žinau, kad niekada negrįšiu. Nėra tam galimybių. Negrįšiu į save. Vienintelė mano akis – tai tavo kraujas. Pakylantis iki to plyšio, užmezgantis galimybę, nuūžiantis tolyn į mus. Vienintelis įkypas įbrėžimas. Galima jungtis.