apie liūdesį

Ir atmerkęs akis neregėtum
kaip nuo klyksmo, ligi šalto dubens
dirvonuojančio šiąnakt,
gervėms erdvę į pleištą suvarius-
nenorėtum tikėti šalna kad kalens
tau į delnus korėtus ir upė
padrumzlėjusi plaus į tave
švylą vandenį – purslą rudens.

Tik diena, kaip anąkart apkars
nuo šermukšnio raudonio,
ir juoksis juodos akys šaltekšnio
ir bers neskaitytas eilėraščių uogas.

O čia vėjai į plaukus įaugs,
būsi tu, būsi tikras ir nuogas,
nes žiūrėsi į prasmę dangaus
kylant skrendančių paukščių aruodams.