Vyto morkos

Po nakties šviežiai palyta.
Atsigėrė augalai.
Tik pažvelk į lysvę šitą!
Pasakyki, ką matai?

Saldžios morkos čia žaliuoja,
Bręsta šaknys po žeme,
Bet jų tyko tiek pavojų!
Kaip išvengt jų - nežinia...

Gali zuikis atšokuoti
Naktį, kai visi miegos.
Šliužas prisikirst lig soties.
Tik ir laukia jis tamsos!

Vir-vir-vir į morkų lysvę
Atskuba pilka pelė.
Ir pelėnas. Toks sulysęs!
Prisiėdęs pastorės...

Morkose iškelti puotą
Ruošiasi vikšrų būrys.
Grambuoliai gyvent neduoda
Per dienas ir per naktis.

Tupi didelė rupūžė.
- Ji praryt ketina mus! -
Morkos jau iš baimės gūžias, -
Dar ir voras! Koks baisus!

Kiek kenkėjų! Ką daryti?
Tai morkelėms galas jau?
Gal dar ne! Atbėga Vytas
Į pagalbą pagaliau.

Morkų lysvę jis pasėjo
Dar pavasarį, anksti.
Nepamiršo jos nuo vėjo,
Nuo piktų šalnų dangstyt.

Skylę tvoroje užtaiso -
Zuikis jau nebeįlįs.
Kviečia katiną - jo baisiai
Bijosi pelių būrys.

Neprašytą svečią - šliužą -
Jis apibara piktai.
Sako: „Nešdinkis, drauguži,
Nes užpilsiu pelenais! „

Tuoj svogūną pasodina
Šalia morkų. Guodžia jas:
- Kvapas naujojo kaimyno
Atbaidys visas muses!

Mano darbas padarytas.
Niekas jūsų nebeskriaus, -
Taria šitaip morkoms Vytas.
Morkos šaukia: „O, dangau! „

- Voras ir rupūžė lieka!
Negi jų tu nematai?
- Jie nepadarys jums nieko!
Čia ne priešai, o draugai.

Jums atrodo jie negražūs?
Pasakysiu - paistalai!
Šiems gyvūnams - visad prašom!
Laukiami jie čia svečiai.