laiškas

po to
kai nustos šalti tavo
mėlynosios pirštų falangos
išmainysi mano kailius
į vėją

kai ims silpti vėjas
paėmęs mano batus
pelkėmis išvaikščiosi
likusias prietemas
ir nuo aušros prisidegęs
mano paskutinę cigaretę
sugalvosi kur paslėpti kūną

po jūra ar po dangum
ten kur nesiekia tavo kojos
ir nebeįmato akys

ten kur dar nepradėti kūdikiai
laisto gėles ir raugia duoną


tada
išvaikščiosi visas agoras
bandydamas prisiminti veidą
ir kartą ar kelis iškelsi nykštį į viršų
tikėdamas kad būna ir antras gyvenimas