užuolaidos

kartais prisimenu juodas užuolaidas ir lietų gaudančius indus,
muziką, kuri  negebėjo būti graži, gal dėl drėgmės kambary,
o gal dėl tų pačių užuolaidų, turėjusių pridengti rudens niūrumą,
medžius-vaiduoklius su betįstančiomis ir griebiančiomis rankomis.
tuomet bijojau tik dviejų dalykų – gyvųjų ir mirusiųjų.
pastarieji ateidavo iš siaubingų pasakojimų, kurių nevalia klausytis vaikams,
kaip nevalia kabinti beveik juodų užuolaidų ten, kur jie gyvena,
bet tais laikais niekas nesilaikė taisyklių ir mes užaugome daugmaž laimingi.
dabar jie turi taisykles įtvirtintas įstatymais, kurias išrėkia, išnabžda, išsimeldžia,
bet vaikai vis tiek nuslysta į amžinąsiais žemės gelmių užuolaidas
iš kažkelinto aukšto, mažytės lovelės, ar tiesiog pametėti į orą
nuslysta, pasislepia ir tampa laimingi, tik man sunku patikėti.
jaučiuosi taip, lyg būčiau sužinojusi kas gyvena juodose užuolaidose,
iš ko padaryta jų niūri nuojauta, grėsmė, smelksmas pereinantis odą ir mėsos audinius.
nes jo galutinis tikslas yra kaulai ir persmelkęs juos jis tampa žmogumi, o žmogus - medžiu,
juodu ir besiblaškančiu nuogoje rudens naktyje, to rudens, kurio nebegalime pavadinti rudeniu,
o tik lapkričio užuolaidomis, juodai besiplaikstančiomis ir vyniojančiomis mus į kokonus
iš kurių ne visi prasikals, nes kaulų čiulpai pajuodę ir tik žemės užuolaidos jų baltumą begali išsupti.
todėl kartais prisimenu tą nuojautą, smelksmą, bauginančiai juodas užuolaidas,
tuomet, kai bijojau gyvųjų ir mirusiųjų. prisimenu dabar, kai bijau tiktai gyvųjų.