tylai

susiliejo  vakariai  garsai  ir nuščiuvo  įkaitę,
kai  atsimerkė akį naktis  ir pro  langą  įėjo.
nejučiom aš tave pamačiau – mažą upės mergaitę
gniaužei  sienos rankas, iškalbingai tylėdama vėjui.

kambary  suradau, kai liga baigė ilgą kadrilį
man kvepėjo  laužai ir vaidenosi juodi kamienai,
iš miškų padegtų, prie bažnyčios stovėjo numirę.
ten  tave  atradau –  pasislėpusią ankančioj venoj

vieną žodį, kurį sutaupiau  ir po  patalu  glosčiau
šitą naktį iškelsiu ir tėkšiu bejėgiškais gestais,
nes jame yra riksmo ir nemigos skaudančių klosčių:
o tave apkabinsiu kaip amžino poilsio fiestą