kol mano akių vyzdžiai užšalę

atrodo visi žiemos debesys
mano miestą įrėmino

sienojai tavo seno buto su lubomis ligi dangaus
užšalus akių ežerams
virtai dideliu vėjo malūnu
ir sklendei
sklendei palei ledu išraižytus langus
ir nusnigtus akmenis

jei tik aš žinotau
kad mano pėdų neužpusto sniegas
kiekvieną jų verti tylia buveine
įkurdini mažyčius aukurus su savo šeimininkais
o jie kūrena ugnį
grindyse suglaustai pelkes
ir už kiekvieno lango prišvartuoji valtis
ir irstosi vėjo malūnai ir stebisi miestas
kol mano akių vyzdžiai užšalę

man suveri vėrinį iš ledo karolių
su mažomis valtelėmis už šalto šydo
ir kužda jos ir kuždas --- tavo pėdas surinko surinko