Verpetas

ir kažkodėl aš čia drėgnos Šilutės sujauktuos namuos
lyg plaukčiau vandenais drumstais išgverusiu laivu
aplink apdegę miestai kuriuose netikros moterys gyvena
ir moja rankom man pro apanglėjusias duris
vien moterys netikros juodos
o pelenais barstyti jų plaukai apraizgo irklus
ir neprasibraut toliau

Dangau pasiųsk padovanok man žvaigždę
viršum šitų taukuotų vandenų
vašku man užlipink ausis kad tų apdegusių sirenų negirdėčiau
tik žvaigždę kad matyčiau ją toli
kad kaip seniai seniai pakviptų mėtom
tylus ir lėtas vakaro vanduo
ir paukščiai snaudžiantys prie jo krantų protingi ir geri viskuo tikėtų
taip kaip ir aš tada jau taip seniai
kad to lyg ir nebuvo

žmogus ant kranto tarp apdegusių namų
prie laivo griaučių styrančių toks nejudrus toks vienas
kaip mes su juo panašūs aš jau nežinau
kuris iš mūsų plaukia