Heroinas

Mėgstu skaityti kvepiančias spaustuvės dažais ir šviežumu knygas, bet dvigubą malonumą patiriu, kai gaunu “suskaitytą”, paraštėse prirašinėtą pastabų, sulietą kava ar sulaistytą ašarų knygą... Tuomet skaitydama dažniausiai vėl stebiuosi, kad knygose paprastai randame tai, ką norime ir galime surasti...

Kultine jaunimo knyga vadinamą “Heroiną” man paskolino perskaityti viena šauni paauglė. Po to, kai manęs neišgąsdino jos klausimas, ar galima užklasiniam skaitymui kalbėti apie “Heroiną”... Pavadinimas, žinoma, šokiravo, bet supratau, kad knyga nekenks bręstančiam organizmui taip, kaip narkotikai...

“Labai faina knyga” – ryškiai raudonu pieštuku buvo išvedžiota kažkokio skaitytojo antraštiniame puslapyje... Kai perskaičiau (beje, knyga skaitoma tikrai greitai. Teisi šešiolikmetė, kuri pasakė: “Neįtikėtina knyga. Jai netinka žodžiai “gera” ar “nuostabi”, nei kas kita. Veikėjai net ne tikroviški, o gyvi. Negalėjau atsitraukti nuo knygos, nors ji apie tokį baisų dalyką...”), aš visiškai pritariau šiai “reklamai”. Knyga turėtų patikti jaunimui, nes knygos veikėjai – paaugliai; knygoje kalbama apie laisvę ir nepriklausomybę, apie nesitaikstymą su tėvų namų ir visuomenės taisyklėmis; aprašomas išsamus pabėgimo iš namų planas; istorijos pasakojamos pirmuoju asmeniu, į aprašomus įvykius galima pažiūrėti “įvairiu kampu”, nes kalba net keli veikėjai; knygoje nemažai jaunimo posakių ir žargono; veiksmas vyksta galinėje automobilio sėdynėje, pankų koncertuose, apleistuose namuose, “plotuose”...

Tačiau aš manau, kad parašyti, jog “knyga faina”, galėjo ir kas nors iš senių, t.y. tėvų, juolab, kad ant knygos viršelio parašyta: “Ši knyga kiekvienam, pirmiausia tėvams, nesuprantantiems savo vaikų...” Taigi aš, “senė”, manau, kad ši knyga “faina”, nes ji nepataikauja paaugliams, nes kalbama, kad laisvė turi savo kainą – gyvenimą prišnerkštose landynėse, vagiliavimą, prostituciją “masažinėse”, ir, kas baisiausia, nuolatinį keliaklupsčiavimą narkotikams... Kokia gi čia laisvė, jei “heroinas tave atitolina nuo visko, pasaulis tampa nerealus ir nesvarbus.” Jėgų pabėgti iš priklausomybės nuo drakono – heroino – reikia labai daug... Ir ta viltis gyventi kitaip yra labai gležna... kaip pienė. Kaip pienė, kurią Taras dovanoja savo mergaitei Džemai, kaip pienė, kurią jis piešia savo paveiksluose... Šią gėlę purvinuose gatvės pakraščiuose sunkiai pastebi praeiviai, sunkiai buvusiais narkomanais patiki artimieji...

Dar ši knyga “faina” tuo, kad man, tėvų atstovei, tapo aišku, kad kartos maištauja skirtingai. M.Burgesso “Heroinas” lyginamas su J.Salingerio “Rugiuose prie bedugnės”... Vis dėlto tai labai skirtingos knygos apie visiškai skirtingas kartas... Kad jos geriau suprastų viena kitą, pirmiausia turėtų pasikeisti savo “kultinėmis” knygomis...