Gyvsidabris

Tai dar viena nuostabi, paslaptinga ir ypatinga knyga, kurios autorė ir toliau stebina savo meistriškumu ir stiliumi. Lengva skaityti, be to, praryji knygą per pusdienį ir jautiesi pritrenkta ir pamaloninta: tokių knygų retai pasitaiko. Jau anksčiau minėjau, kad Amelie Nothomb - belgų kilmės prancūzų rašytoja, kurios kūriniams didelės įtakos turi Rytų kultūra.

„Gyvsidabris“ turi dvi pabaigas, kurios, autorės akimis, čia labai tinka. Ji ir vėl leidžia jums apsispręsti, kas jums priimtiniau ir įdomiau. Kaip visada, čia vyrauja meilės iliuzijos, aistra ir iškrypėliškumas. Atskiroje saloje gyvena senas vyras su savo globotine Hazele. Jie gyvena prabangoje, jiems nieko netrūksta, tačiau brangiuose namuose nėra... nei vieno veidrodžio. Ir tik tam, kad mergina negalėtų pamatyti savo veido. Ji net arbatą geria su pienu, kad tik nematytų kaip atrodo. Hazelei apsirgus, į salą atvyksta slaugytoja, vardu Fransuaza, kuri, supratus tikrąją situaciją, renka gyvsidabrį tam, kad galėtu parodyti merginai jos veidą. Visi veikėjai pribloškiančiai keisti ir „šizovi“. Jų pykčiai savotiški ir agresyvūs, nors kartu juose slypi ir ramybė bei šiluma. Prievarta ir iškrypėliškumas čia savaip traktuojamas, o ir patys veikėjai gana linkę į tokias avantiūras. Be to, čia galima rasti daugybę dalykų, kurie šiaip atrodo įprasti:

„Aš čia visąlaik noriu miego“. Ji prisiminė, ką buvo girdėjusi studijų laikais: kai kurie žmonės, dėl įvairių priežasčių nepatenkinti savo dabartine dalia, vaduojasi iš jos nesąmoningai griebdamiesi išeities, kuri vadinama bėgimu į miegą. Jei nepasitenkinimas didelis, nuo mieguistumo netinkamu metu jie gali prieiti iki patologinės letargijos.“

Kartais pakankamai sunku nuspėti autorės siužeto vingius ir posūkius, šiaip ar taip, keistų idėjų jai netrūksta. Žmogaus prigimties nuokrypiai arba tai, ką visuomenė linkus smerkti, jos kūriniuose atrodo pakankamai normalu ir suprantama. Svarbiausias šio kūrinio laimėjimas ir yra tas, kad į viską galima žvelgti kitu kampu.