Gyvsidabris

Visas romanas sukasi apie vaizdą atspindinčius daiktus: veidrodis, vanduo, stiklas… Dabar turėtų būti aiškiau, kodėl romanas pavadintas „Gyvsidabriu“.

Buvęs kapitonas dabar nekenčia jūros. Jis įsikūrė saloje. Visi atvykstantys ir išvykstantys iš salos yra labai atidžiai apieškomi - nieko neįsineši ir neišsineši. Kartu su juo (gal tiksliau pas jį) gyvena jauna mergina. Jai tik dvidešimt treji. Kapitonui - septyniasdešimt septyneri. Dar vienas personažas - slaugytoja. Pirmą kartą atvyksta į salą, kai suserga kapitonas. Tiksliau - mergina. Juk už salos ribų niekas nežino, kad ji gyvena kapitono namuose. Štai ir visi pagrindiniai herojai. Kapitonas - senas, turintis liguistą požiūrį į gyvenimą. Mergina - prieš penkis metus papuolusi į bombardavimą, kur jai buvo sudarkytas veidas. Slaugytoja - keistas personažas, gal net neprognozuojamas.

Viduryje knygos veiksmas „apsiverčia“ ir lieki gerokai nustebęs. Susidomėjęs verti puslapį po puslapio ir… kvailai banali pabaiga. Oi, pabaigos. Po pirmosios seka antroji, dar labiau nuvilianti, dar labiau sumenkinanti visą knygą.

Ar jūs, liesdami savo veidą, pajausite ant jo esantį randą?