Gyvsidabris

Keista knyga. Keista, įtraukianti ir lengva - nuryji ją it alyvuogę. Knyga apie absoliutų grožį ir aistrą, pateisinančią nusikaltimą.

"Kai ką nors tikrai mylime, norom nenorom jam kenkiame, net jei - ypač jei - trokštame padaryti jį laimingą,"  - kalba Mirties Pasienio saloje gyvenantis atsiskyrėlis kapitonas Omeras Lonkūras. Visą gyvenimą plaukiojęs jūra, senatvėje jis slepiasi nuo jos už aukštų rūmų sienų. Jam 77-eri, jis miega su 23-mete savo globotine Hazele, kurią rado ir išgelbėjo per bombardavimą. Kartu sudėjus, jiems sueis lygiai 100 metų. Atokioje saloje pastatytuose rūmuose, kur nerasi nė vieno veidrodžio ar bet kokio kito atspindinčio paviršiaus, šimtmečio sukakties ekscentriškas senis ir liguista mergina laukia kiekvienas savaip. Kol į salą atplaukia trečias asmuo - daili ir griežta slaugė Fransuaza. Ji imasi slaugyti Hazelę ir pamažu atskleidžia senojo kapitono paslaptį.

Romano pavadinimas dviprasmiškas. Gyvsidabris - medžiaga veidrodžiui. Prancūziškai "gyvsidabris" - "mercure", taigi ir aliuzija į romane minimą romėnų dievą Merkurijų - dievų pasiuntinį ir žinianešį.

Dar viena keistenybė: A. Nothomb romanas turi dvi nepriklausomas pabaigas. Tiesa, abiems pritrūkę įtaigumo, todėl užvertęs knygą skaitytojas galbūt liks nuviltas. Bet ar kas trukdo pačiam susigalvoti dar ir trečią pabaigą?