Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų — serialas apie Džeinę Eir. Ta bauginanti paslapties atmosfera net šiandien yra itin ryški, vos prisimenu tą filmą. Būtent tokia yra ir ši knyga.
Keistoka istorija. Mergina, uždaryta saloje be veidrodžių. Be jokių atspindžių. Ji negali pamatyti savo veido. Bet ar tikrai nenori to padaryti? Įtaresniam skaitytojui tai pasirodys neįprasta. Įtaresnis skaitytojas pradės abejoti senio kapitono, salos (ir merginos) šeimininko, kilniadvasiškumu. Bet jo motyvai dar ilgai liks neaiškūs.
Juos išsiaiškinti padės medicinos seselė, turinti tiek feministės, tiek karjeristės bruožų. Vieniša, nes visi turėti vyrai jai nusibodo, moteris nusprendžia padėti merginai suprasti tiesą apie save. Kokią tiesą – tebūnie paslaptis. Moteris, nuoširdžiai pasipiktinusi merginos situacija, primena stereotipinę kovotoją už prigimtines žmogaus teises. Galbūt jai trūksta moteriškumo, bet proto ir aktyvumo – tikrai ne.
Tai ne detektyvas, nors knyga turi šio žanro bruožų. Visas abejones dėl to išsklaido knygos pabaiga. Arba, tiksliau, dvi šios knygos pabaigos. Abi – itin originalios, netradicinės ir netikėtos. Be šių pabaigų knygą galima būtų pavadinti įdomia, bet tendencinga ir nuspėjama. Knygos pabaigose atsispindi visas jos žavesys. Daugiau — abi pabaigos atskleidžia gilų knygos psichologizmą, neleidžia pavadinti jos pigiu romanu. Helsinkio sindromas, ar tuo galima paaiškinti liguistą merginos prisirišimą prie senyvo kapitono, o gal ji tiesiog melavo? Buvau sužavėta autorės fantazija. Bet, atvirai pasakius, parašyčiau savąją pabaigą.