Zita Čepaitė apie laisvės ir nelaisvės „zoną“

Naujoji Zitos Čepaitės knyga Neapšviestas kelio ruožas spaudoje jau sukėlė nemažai diskusijų. Gruodžio 9 d. jos sutiktuvės įvyko Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kūrinio ištraukų paskaitė aktorė Virginija Kochanskytė, o pokalbį su autore vedė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

Knygoje pasakojamos Panevėžio pataisos namuose kalinčių moterų istorijos, kurias ten lankydamasi išgirdo Z. Čepaitė. Rašoma pirmuoju asmeniu, kalinių likimas supinamas su savuoju, daug svarstoma apie nusikaltimą ir bausmę. Pasakotoja remiasi autentiškais išgyvenimais ir pati jaučiasi tarsi patekusi į kalėjimą. Knyga ypatinga tuo, sakė A. Ruseckaitė, kad iškelia šimtus klausimų ir nepateikia nė vieno atsakymo. Jos skaitymą direktorė prilygino plaukimui per šaltą vandenį.

Z. Čepaitei knyga neatrodo labai dramatiška. Galbūt ji nesanti tokia jautri kaip kiti, tiesiog tuo metu taip klostėsi jos gyvenimas. Pats nusikaltimas, pasak autorės, nėra išskirtinė patirtis, yra žmonių, kuriems tai – kasdienybė. Anksčiau ji nepažinojo nė vieno žmogaus, sėdėjusio kalėjime, todėl pirmas susitikimas buvo baugokas, vėliau taip pat lydėdavo įtampa. Ji kaip žurnalistė yra pripratusi uždavinėti provokuojamus klausimus net garsiems politikams. Šiuo atveju teko permąstyti savo santykį su žmogumi, kadangi kaliniui kiekvienas kontaktas su išore yra laukiamas ir naujas išgyvenimas.

Kartais rašytoja pagalvodavusi, kodėl moterys sutinka kalbėtis – greičiausiai per ją kalinės norėdavusios papasakoti pasauliui savo versiją, paaiškinti, kaip viskas atsitiko. Teismui nerūpi giluminiai psichologiniai motyvai ar žmogaus jausena prieš įvykdant nusikaltimą. Z. Čepaitė kalėjime susidūrė su įvairiais atvejais – nuo netyčinės buitinės žmogžudystės iki pašnekovių pasididžiavimo, kad ne pirmą sykį sėdi kalėjime.

Knygos autorei rūpėjo parodyti izoliuoto gyvenimo kalėjime ir visuomenės, uždarančios mus į „sekcijas“ (kalėjimo skyrius), paralelę, kalėjimo kontrolės ir visuomenės kontrolės panašumus. Dauguma mūsų esame socialiai jautrūs žmonės, ir labai dažnai visuomenės vertinimai mus sužlugdo kaip asmenybes. Rašytoja pati neretai jaučiasi apimta dvejonių dėl to, kas „netinka“, „negražu“, „nemoralu“.

Reakcija į naująją knygą, kaltinimai neetiškumu ir yra ta visuomenės kontrolė, noras valdyti asmens raišką. Papasakoti, kad praradai mylimąjį, nėra nusikaltimas. Z. Čepaitė pasiryžo kalbėti atvirai, tačiau tai turėjo neigiamų pasekmių tiek jai, tiek artimiems žmonėms. Nepaisant to, rašytoja manė, kad jei knygos heroję būtų pavadinusi ne Zita Čepaite, o, tarkim, Liucija, vis tiek būtų pasipylę klausimai dėl istorijos autentiškumo, atsiradę žmonių, kurie kažkur kažką girdėjo. Buvusio mylimojo nuotraukos net pasirodė spaudoje, nors ji stengėsi šį žmogų pavaizduoti abstrakčiai.

Jausmai tampa kalėjimu, kai ima trukdyti ir slėgti. Išsilaisvinimas ateina tada, kai nustoji bijoti gyvenimo. Z. Čepaitė sakė, kad jaučiasi daug atviresnė pasauliui ir nori matyti, dalyvauti, kalbėti, sulaukti reakcijos, nes tai reakcijai yra pasiruošusi. Būtent susitikimai su kalinčiomis moterimis parodė, jog išbristi galima iš bet kokios padėties, o aplinkui apstu ženklų, padedančių susidėlioti pašlijusį gyvenimo pamatą. Mūsų visuomenėje labai dažnai kelią skinamasi stengiantis kontroliuoti, sužlugdyti ar tapti sraigteliu. Šiuo metu rašytojai svarbu neleisti žlugdyti savęs ir siekti, kad sužlugdytų asmenybių būtų kuo mažiau.

Apibūdindama savo santykį su literatūros kritika, Z. Čepaitė teigė esanti įsitikinusi, kad knyga sulauks neigiamų vertinimų, nes jų buvo apstu ir anksčiau. Ypač įskaudino viena nuomonė, kad išprievartauta mergina negali jaustis taip, kaip pavaizduota jos romane Paulinos kelionė. Rašytoja stebėjosi, iš kur žmonės turi galios vertinti, kas yra gera, teisinga, o kas bloga ir neteisinga. A. Ruseckaitės paklausta, ar į kritiką linkusi atsakyti, ar nereaguoti, Z. Čepaitė šyptelėjo – kai girdi tik „lojimą“, norisi paerzinti dar labiau. Tačiau jei tai yra pokalbis, ji linkusi kalbėtis.

Patį kūrybos procesą autorei nusakyti sudėtinga. Dažniausiai tekstas jau glūdi joje, belieka jį tik užfiksuoti. Rašydama knygą, ji nebūna pakvaišusi, o dirba labai organizuotai. Pavyzdžiui, kurdama Moters istoriją, ji sėsdavo prie kompiuterio penktą valandą ryto ir lygiai dvyliktą dienos jį išjungdavo, nes tekdavo lėkti į televiziją. Vis dėlto, kalbėdama apie patį rašymą, Z. Čepaitė sakė, kad ją dažnai kamuoja abejonės dėl tokios veiklos prasmingumo. Todėl ji niekada nemano, kad rašydama daro kažką išskirtinio.

Vieniša Z. Čepaitė jaučiasi ir rašytojų lauke. Nustebimo bangą salėje sukėlė prisipažinimas, kad ji niekada nesiekė priklausyti ir nepriklauso Rašytojų sąjungai. Bet važiuodama į Kauną ji sakėsi pagalvojusi, kaip ją įvertintų Maironis, Vaižgantas, Kazys Binkis. Jai patinka remtis į klasiką, žavi tarpukario Kauno literatūriniai judėjimai. Rašytoja apgailestavo, kad šiais laikais laidomos strėlės iš nugaros, o tikro pokalbio trūksta.