nu.

apgailėtina kad net nebūtų nuoširdu pasakyt jog man nereikia tokių, kurie man gali taip padaryti. reikia bl. taip, kad baisu. kai esi duobės dugne ir žinai kad dar krisi. o kiek kartų jau ėjau ir atkūrinėjau viską, simuliuodamas, kad taip nebuvo elgtasi su manim, iki galo. ar didžiausias žeminimasis ir yra (bandyti) suprasti Kitą? ar užtikrinčiausias kelio į bet kokį atkūrimą užkirtimas ir yra deklaravimas kad "bet kada priimsiu atgal"? - ai px dabar prozinė forma. ką skaudu tą ir giedu.