Vernonas Dievas litlis

Tai tokia situacija, kai bandai tik be garso atsirūgti, bet netyčia apsivemi. Nors Vernonas net nebandė atsirūgti, tiesiog atsidūrė Netinkamoje Vietoje Netinkamu Laiku. Šitas ir kiti trilerio schemą tradiciškai audžiantys bruožai (pvz., tas nuspėjamas nenuspėjamumas, ir pagaliau pati „netikėta“ pabaiga, apie kurią iš manęs šiukštu nė žodžio) tikriausiai ir yra „vienintelis“ aspektas, akis badantis ne taip maloniai, nes kitkas kiaurai perveria visišku veiksmu, motyvuotom ir aštriom metaforom, nepraustaburnės kalbos skrydžiu. Jei kas nors kada bijojo, jog Holivudas nukonkuruos knygą, tai šis kietas leidinys perima vairą į savo rankas. Ir kaip pasakytų Vernonas su dievo Vertėjo pagalba – b**į tau į akį! Rašytinį.

9/10, „Pravda“ atrodo kovas, 2006 m.

Sulėtinkime tą neskoningą, akiplėšišką „Pravdos“ liežuvį – jis nejaučia saiko.

Visų pirma, Holivudo nenukonkuruos niekas, net Eurovizija su Lietuvos nacionalgrafomantelevizija kartu sudėjus. Nelaimingasis apžvalgininkas, jeigu ir turėjo racionalų grūdą savo šratinuke, tušinuke ar kaip jis ten lietuvių normakalbe besivadintų, tai tikriausiai norėjo pasakyti, jog aptariamas romanas perėmė iš Los Andžele įsikūrusio JAV kino kūrybos komplekso ne vairą, – ir juo labiau ne aukščiau pateikiamoje citatoje žvaigždelėmis cenzūruojamą pavarų perjungimo instrumentą, – o greičiau pasiskolino pačią pasakojimo struktūrą, tempą, manierą, efektus (ką? Efektus – spausdintoj knygoj? Gal bent ne specialiuosius?), defektus (ir kitus defekavimo padarinius), you name it.

Kitaip tariant, jau nujaučiu nedidelius atgrumančio verkšlenimo akivarus, atsiveriančius man už nugaros: nepakankamai dvasinga, nepakankamai elitiška, nepakankamai „Kultūra“ (vėl ta LRT!), nepakankamai gaveliška... Neišsigalvoju – tai bene populiariausi lietuviški komentarai apie kitą panašų hitą – Adamo Thirlwello „Politiką“ – švelnų ir optimistišką, kūrybingą, novatorišką, neatleistinai linksmą romaną; ir mane tai jau baigia pagaugais uždusinti.

Todėl grįžtant prie reikalo – žmonės, suaukite, net jei šis raginimas šiuo atveju ir kviečia supaauglėti. Dieve (Litli), jau vien ko verta anotacijos ištrauka, suvaranti visą pakabą į tarpuakį: „Kas kaltas? Kas šaudė? Kas apsišiko? Kas meluoja? Kas sako tiesą? Kas kuo tiki? Įvykių grandinę po nelaimės miestelyje laikraštis „The Guardian“ taikliai palygino su „Pietų parko“ siužetais“. Oi, tą paskutinį sakinį iš inercijos palikau – atseit pažiūrėkit, koks aš teisus.

Ir net autoriaus vardas skamba kaip televizija ar mažiausiai serialas. DBC Pierre’as ima jautį už ragų gana konceptualiai, štai kodėl nuolat girdėsime apie paauglių problemas ir leksikoną, nors iš tikro knyga kreipia savo grandininius dantis ne į tai, o į JAV tikrovę apskritai. Kalbu eilėmis tik iš susijaudinimo: „konceptualiai“, norėjau pasakyti, paauglys pasakotojas kalba paaugliškai – tiesa, tai tenka daugmaž įsivaizduoti, nes nors vertimas, kaip minėta, nuoširdus ir darbštus, vis dėlto jis tik leidžia mums apsimesti, jog skaitome apie „kietą“ ar „vaikėzą“ jo paties lūpomis; išversti iš tikro autentiškai, ko gero, reikštų parašyti naują romaną...

Žodžiu, anotacija teisi. Istorija kaukši kaip linksmo trilerio (su kitų žanrų elementais) klavišai per mėgstamiausią kabelinę TV ar per išsinuomotą DVD, pasakojimo stilius sotus, popmalonus ir, vadinasi, tai absoliučiai ne Proustas. Tačiau prarasto Prousto beieškant... adata malkų priskaldytame šieno vežime... žmonės gerieji, tiesiog nereikia to daryti. Norisi pasiūlyti tiesiog atsipūtus priimti rašymą tokį, koks jis yra šiandien. Literatūra yra gyvas procesas; išsikerojęs erdvėje ir laike lyg nesuskaitomi amazonės.com miškai; laikas išmokti susitaikyti, tiksliau, suprasti, kad vertintinas visas spektras. Smagi knyga.