Vernonas Dievas litlis

Šokiruojanti knyga. Jau pirmieji puslapiai verčia sukąsti dantis it ištverti paaugliškas mintis, kurių daug, bet tvarkos ir esmės jose maža, o padorumo dar mažiau. „Dievas mato: mokydamasis gyvenimo stengiausi iš paskutiniųjų, netgi įtariau, kad didinga ateitis mūsų lauki. Bet po viso to, kas nutiko, nuojautos nebe tokios šviesios. Kitaip tariant: į ką pavirto šitoks supistas gyvenimas?“

Apie ką mes čia? A, tiesa, apie Vernoną Gregorį Litlį. Jaunuolį, kuris priešinasi viskam, kas vyksta jo gyvenime. Deja, jo pasipriešinimas labai silpnas. Dažniausiai visiškai neveiksmingas. DBC Pierr'as bando žodžiais pavaizduoti paaugliškos būties problematiką. Ir tai jam visai neblogai pavyksta. Tam tereikia išmesti 90 procentų prasmės ir pridėti keletą neišradingų vulgarybių.

DBC Pierr'as be gailesčio menkina jauno žmogaus gyvenimą, įtraukdamas artimuosius, draugus, kaimynus, žurnalistus ir likusią visuomenę į paauglio problemų aptarinėjimą ir išvadų darymą.

Šešiolikmetis Gregoris kaltinamas nusikaltimu, kurio jis nepadarė. Kažkas šovė. Mirė žmogus. Kaltinamas jaunuolis turi sveikatos problemų, kurios gali jį išgelbėti nuo mirties bausmės, tačiau jis tuo nesinaudoja. Tiesiog bando pabėgti. Bėgti nuo visuomenės, kuri jį supa. Tačiau likimas, kaip užsikirtusi plokštelė, vis gražina jį namo. “Mano namai – drožto medžio pastatas drožto medžio pastatų gatvėje.” O namuose laukia mamelė, kuri lyg ir būtų dėkinga, kad Vernonas nebūtų niekada gimęs. „Būčiau sukruštai dėkingas, jei skambintų ne mano močia. Tarp mūsų šnekant, kai aš gimiau, ji man sakytum įbedė į nugarą peilį, ir dabar bet koks jos sukeltas pisinys tiesiog sukioja jį. Šiuo metu netgi dar stipriau žeidžia, kai nebėra tėčio, kuris pasidalytų skausmu. Pamačius telefoną, mano pečiai susitraukia, lūpa atvėpsta, maždaug: o, ne! “Vernonai, tau viskas gerai?” - štai ką ji žodis žodin suunkš savo prie kryžiaus kalančiu balseliu. Garantuoju.“

Kuris jaunuolis nebandytų pabėgti nuo tokių santykių..? Taip ir bėga, išsisukinėja, bet vis grįžta į pradžios pradžią. Vernonas lyg kankinys, kuriam tokia etiketė netgi tinka ir tai vienintelis dalykas, nuo kurio jis nebando bėgti.

Prisipažinsiu, kad taip ir nesupratau, kodėl Vernonas pasidavė aplinkinių daromam poveikiui ir galiausiai susitaikė su jam skirta mirties bausme. Tiesą pasakius, aš išvis nieko nesupratau. Tačiau keistų minčių, beprasmių žodžių, painių situacijų, skirtingų charakterių pliūpsnis padėjo suprasti, kad tokios knygos skirtos neišsenkančios kantrybės žmonėms.