nemoku toliau gyventi ir nekenčiu už tai kad tu moki

nu.

apgailėtina kad net nebūtų nuoširdu pasakyt jog man nereikia tokių, kurie man gali taip padaryti. reikia bl. taip, kad baisu. kai esi duobės dugne ir žinai kad dar krisi. o kiek kartų jau ėjau ir atkūrinėjau viską, simuliuodamas, kad taip nebuvo elgtasi su manim, iki galo. ar didžiausias žeminimasis ir yra (bandyti) suprasti Kitą? ar užtikrinčiausias kelio į bet kokį atkūrimą užkirtimas ir yra deklaravimas kad "bet kada priimsiu atgal"? - ai px dabar prozinė forma. ką skaudu tą ir giedu.