XI Thomo Manno festivalio (07 14 – 21) kraštovaizdžiai

Reziumė. Idant pirmieji žodžiai nebūtų priekabės, pradėsiu baigiamuoju įspūdžiu, taip ryškiai suvoktu jau pro autobuso langą regint nutolstančias marias ir Neringos pušynėlius... Ak, kaip norėtųsi, kad festivalio tradicija nenutrūktų, kad kasmet būtume pašaukiami į šį idilišką gamtos kampelį švęsti Kultūros (meno ir intelekto) šventės! Kad visą savaitę kasvakar nedidukėj raudonplytėj Liuteronų bažnyčioj virš nuščiuvusiųjų galvų sklęstų Muzikos angelas! Kad keletą popiečių skubėtume užsiimti „geresnės“ vietos Thomo Manno namelio mansardoje, idant ir iš pakelto antakio ar lūpų kamputyje šmėkštelėjusios šypsenos galėtume išskaityti intelektualiojo pranešimo slaptąsias gelmes! Kad nors trumpai popietės valandėlei vėl mus į savo galeriją pažinčiai su išdykaujančiais jaunaisiais ar meistriškumo viršūnę pasiekusiais dailininkais pakviestų Virginija ir Kazimieras Mizgiriai! Kad bent trejetą naktų akademinę rimtį keistų „klajokliškas“ šurmulys, kalvelę prie Švyturio apsėdus apgulus „miniai“ kinomanų ir šiaip romantikų, kuriems svarbu ne tik Kinas, bet ir šis modus vivendi! Kad vis burtųsi keistokai giminiška dvitaktė ir dvikalbė (atsišakojanti daugiakalbiškumu) bendrija, kad vėl galėtume nudžiugti, pamatę mielus senbuvių veidus: „O, Frau Heidgard und Herr Jürgen!”, ir net Goethe’s instituto direktorę Irmtraut Hubatsch sveikinti ne kaip „oficialų asmenį“, o kaip saviškę! Kad ir toliau švelniai, neįkyriai, šiltai mus globtų, jungtų festivalio direktorės p. Vitalijos Jonušienės žodis, šypsena, tiesiog – buvimas!

Koncepcija. P.V.Jonušienė (regis, linkusi trauktis į periferiją – šiemet didžiąją festivalio organizavimo naštą perėmė jo koordinatorė Živilė Etevičiūtė) nekart dėkojo Thomo Manno kultūros centro kuratoriumui, vadovaujamam Antano Gailiaus; anot direktorės, be šių „idėjų generatorių“ nebūtų festivalio. Dėkota ir kuratoriumo nariams, atvykusiems į Nidą, – Irenai Veisaitei, Frido Mannui; būtų buvę įdomu išgirsti visų narių pavardes, magėtų palaužyt galvą, kokiems „idėjų laukams“ susidūrus, išsirutuliojo renginio koncepcija... Dabar toks pašalietis kaip šių eilučių autorė teorinius festivalio pamatus gali mėginti rekonstruoti tik iš „faktografijos“. Taigi koncepciją sudaro du dėmenys: tema bei struktūra. Pastarąją jau lyg ir įvardijau pirmajame skirsnelyje: muzikos vakarai, Žodžio programa (pranešimai bei diskusijos), dailės, fotoparodos bei Kino naktys. Tai, kad ne vienas dėmesingas festivalio renginių lankytojas itin palankiai atsiliepė apie koncertinę programą (suteikdamas jai net muzikos festivalio rangą!), žinia, komplimentas jos rengėjams – šviesaus atminimo Onai Narbutienei, jos mokinei ir kolegei Vytautei Markeliūnienei bei šiemet į talką atskubėjusiam Edmundui Gedgaudui. Bet ar toks muzikos „lyginamasis svoris“ buvo numatytas rašytojo Thomo Manno festivalio rengėjų koncepcijoje?..

Regis, tikrai pasiteisino ketvirtasis struktūros komponentas – Kino naktys, prie švyturio suburiančios daugiausia jaunimą, kurio kituose festivalio renginiuose ne itin gausu. Bet ar neperlenkta, besistengiant „žengti į koją su laiku“, būti šiuolaikiškiems, pritraukti jaunąją kartą? Na taip, privalėjai rimtu veidu traktuoti trijų Baltijos šalių jaunųjų menininkių „instaliacijas“ – juk šalia visų absurdiškų korektiškumų įsigali ir „kultūrkorektiškumas“. Žodžio programa, žinia, tiesiogiai atliepia festivalio temą, tad ir pereisime prie jos (darkart primindami, jog ir šis komponentas tarsi glaudėsi prie įvairiaspalviškai vientisos, intensyvios muzikos programos); o ji pratęsė pernykštę – „Kultūros kraštovaizdžiai“. Tik žvilgsnis jau krypo kitur (pernai žvelgėme į „Miestus po lūžio“ – Klaipėdą, Kaliningradą, Gdanską, taigi dar galėjome jausti ryšį su kraštu, kuriame susibūrėme) – „Trys Baltijos šalių sostinės: Vilnius, Ryga, Talinas“. Tikėtina, jog bendroji tema koduoja visą būsimą ciklą, tad darosi smalsu – kas toliau? LDK miestai? Vakarų Europos sostinės? Gal, tarkim, besiruošiantys į Paryžių ar Amsterdamą galės džiaugtis gavę naudingą turistinę informaciją?.. Jau šiemet, garbiajam Jüri’ui Kuuskemai pristačius Taliną, vieni pritariamai linkčiojo, kiti abejodami gūžčiojo pečiais: taip, visai geras gido pasakojimas (o vedėjai I.Veisaitei teko pažymėti, kad pranešimas neproblemiškas)...

Įvykiai ir įvykėliai. Kai pasijunti esąs Įvykio liudytojas ir dalyvis, žinia, nebekvaršini sau galvos jokiom koncepcijom, pagrindimais, perspektyvom ir panašiai. Bene svarstysi: verta ar neverta Th. Manno festivalyje kalbėt apie Vilnių, kai apie jį kalba Tomas Venclova? Nebūtinai turi likt bežadis – juk ir renginio vedėjas Mantas Adomėnas, pagarbiai pristatęs „paradigminio XX a. likimo“ žmogų, suformulavusį lietuvišką miesto, pirmiausia – Vilniaus, poetiką, kritiškai teiravosi: ar Vilniaus, kaip daugiataučio, multikonfesinio miesto, unikalumas nėra tik „laipsnio klausimas“, sulaukdamas prelegento patvirtinimo – „mišrioji zona“ (tautų ir tikybų įvairovė) prasideda į rytus nuo Berlyno, į vakarus nuo Maskvos, tik vilnietiško „kokteilio“ sudėtingumas pranoksta visus kitus...

Nėra pagrindo priekabiauti nei prie Krzysztofo Czyżewskio iš Lenkijos, apmąsčiusio „sugrįžimo“ (iš tremties, iš bedalystės) temą, – puikus pavyzdys buvo Cz.Miłoszas bei Krasnagrūdoje pranešėjo pastangomis kuriamas kultūrų dialogo centras (renginiui vadovavo Antanas Gailius); nei prie kruopščia faktografine medžiaga savo „Žvilgsnį į Taliną, Rygą, Vilnių (ir ne tik)“ grindusio Andreaso Fülbertho (vedė Nerija Putinaitė); nei prie kritiško po ilgų egzilio metų gimtinėn grįžusios Margitos Gūtmanės pranešimo. Ne, nesusipainiojau, šalia dviejų pranešėjų gretindama ne trečiosios asmenybę, bet pranešimą; Rygos pristatymo popietė įgijo „įvykėlio“ rangą, mat prieš pat renginį apsirgo pranešėja; pranešimas buvo perskaitytas, bet visa atsakomybė už „atrakciškumą“ gulė ant vedėjo Prano Morkaus pečių, šis ir stengėsi ištikusį nejaukumą sklaidyti paradoksaliomis „non finito“ stiliaus frazėmis, tik jos kažin ar visada sukeldavo pageidaujamą rezonansą...

Intensyvi, matyt, nuosekliai nuo pirmojo festivalio formuojama muzikos programa, pati būdama Įvykis, kasvakar skaidėsi, ne, jokiu būdu ne į „įvykėlius“ – atskira dalis kartais kiek nusileisdavo visumai, kartais ją savyje koncentravo (puikus „Aidijos“ choras jau tapo tarsi festivalio „veidu“), o kartais net pranokdavo. Štai: buvo braukiančių ašaras, Irmai Kliauzaitei vedant paskui save į aukščiausias viršūnes (R.Schumanną, F.Chopiną, C.Debussy pianistė perteikė ne tik instrumentu, bet ir taip raiškiai veide atsispindinčiais sielos virpesiais). Mūsų „klasikas“ Vytautas Laurušas smagiai nustebino atidarymo koncerte nuskambėjusiu „Kopų vėju“ (festivalio užsakytas kūrinys); tikrai išgirdome permainingą, kartais rimstančią, bet tuoj vėl įsisiautėjančią pajūrio garsų žaismę. Smagiu, kiek padaužišku Įvykiu tapo susitikimas su jaunatvišku fortepijoniniu trio „FortVio“ (pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė, violončelininkas Povilas Jacunskas), taip viliūkiškai atlikusiu J.Haydno Fortepijoninį trio C-dur ir dar labiau visus pakerėjusiu didžiausia dramatizmo jėga atliktu D.Šostakovičiaus Fortepijoniniu trio Nr.2. Baigiamasis festivalio koncertas („Aidija“ bei fortepijoninis duetas – Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai) darkart paakino apžvelgti visas muzikos programos aukštumas (atsiprašau, ne visas paminėjau) ir kiek sumišus savęs klausti: ir man leista šioj kuklioj „užkampio“ bažnytėlėj tapti pasaulinių šedevrų ir didžiai meistriškų atlikėjų klausytoja?!

Malonūs netikėtumai. Ne, neminėsiu „neformaliųjų“ netikėtumų (naujai atsivėrusių Likimų ect.), tik – ir apgailestaudama, ir pasidžiaugdama – šiai kategorijai priskirsiu liepos 16-ąją (ši data kasmet pažymima kaip Gimimo diena – prieš 77 metus vidurvasary Th.Mannas su šeima pirmąkart įsikūrė vasarnamyje) atliktą Frido Manno bei Vladimiro Tarasovo projektą. Festivaliui „emancipavusis“ iš Th.Manno, „netikėtumu“, regis, tampa kiekvienas sąlytis su Rašytoju. Taigi Frido Mannas skaitė savo senelio kūrinių ištraukas bei savo romano fragmentą (netikėta buvo ir šio kūrinio siužetinė linija – Kėnigsbergo vaiko, pokario našlaičio istorija, įsipynusi į lietuvišką kontekstą). Puikiai į skaitymą įsikomponavo V.Tarasovo improvizacijos mušamaisiais (galėjusiais „virsti“, pavyzdžiui, varpais).

Akcentai. Du pagrindiniai akcentai ženklino šiemetinį festivalį. Vienas jų – politinis: į atidarymo iškilmes atvyko Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris, lydimas kitų garbių svečių (Lietuvos užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno, kultūros ministro Jono Jučo, Vokietijos ambasadoriaus Volkerio Heinsbergo ir kt.). Šis tarsi pažadas, tarsi grėsmė festivaliui įgyti politinį rangą greit išsivadėjo – jau atidarymo koncerte aukštųjų svečių neberegėjome. Tiesa, paskutines dvi dienas renginiuose dalyvavo p. V.Heinsbergas, apsiėjęs be politinės patetikos, dėmesingumu liudijęs Kultūros suverenitetą...

Antrasis „sparnas“ palytėjo festivalio vyksmą jau iš Anapus, į kur visai neseniai buvo pašaukta ilgametė muzikos programos (taip pat ir šiemetinės) rengėja Ona Narbutienė. Švelnus liūdesys gaubė visus, ne tik atvykusius šeimos narius, kai atidarymo koncerte „Aidija“ šviesiam Profesorės atminimui sudainavo jos mylimą dainą – J.Naujalio „Vasaros naktys“; darkart ši netektis buvo apmąstyta baigiamajame koncerte, R. ir Z.Ibelhauptams skambinant Schubertą...

Asmeninės fantazijos. Taigi pernykštis festivalis dar suteikė teisę fantazuoti apie šio krašto – jo istorijos, žmonių, reiškinių – pristatymą visomis formomis, visais žanrais, o pirmiausia – Žodžio programa. Šiemetinis jau turėtų provokuoti jei ne globalines, tai bent europines asociacijas, tik... Savavališki mano įgeidžiai, savavališki – įsisvajoju, jog būsimi festivaliai įsimanys sujungti du prasmingus aspektus: Krašto turtingą specifiką bei Literatūrą (ir Meną)... Ech, kiek vardų – lietuviškų ir vokiškų – mena Nida, Klaipėda, Tilžė ar Karaliaučius... Šmėklojasi ir Donelaitis, ir Rėza, ir Bobrowskis su Sudermannu, ir E.Wichertas.. O dar Domšaitis, o dar visa dailininkų kolonija...